Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektas turėjo būti svarstomas jau praėjusių metų gruodį, bet tuo metu jis buvo išimtas iš Seimo dienotvarkės. Dingo jis ir sausio 12 dieną. Dabar svarstymas atidėtas pavasario sesijai ir klausimo bus iš naujo imtasi kovo mėnesį.
Septyni Seimo nariai reikalavo išbraukti fizinių bausmių draudimą ir nepriežiūrą iš smurto prieš vaikus apibrėžimo. Tai Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai Rimantas Jonas Dagys, Mantas Adomėnas, Paulius Saudargas, Laurynas Kasčiūnas. Su jais į vienas gretas stojo Lietuvos valstiečių žaliųjų sąraše į Seimą patekę Agnė Širinskienė, Povilas Urbšys, Eugenijus Jovaiša.
Ką gina šie Seimo nariai? Jie gina galimybę išsaugoti tai, ką lietuviška tradicija apibūdina kaip „beržinę košę“, „auklėjimą diržiuku“, „vietos parodymą“. Išvertus į visiems suprantamą kalbą, šie žmonės nori palikti galimybę teisėtai smurtauti prieš vaikus.
Smurtas prieš vaikus ilgą laiką buvo ne tik toleruojama tema ir savaime suprantamas veiksmas, bet netgi buvo laikoma auklėjimo priemone. „Valstiečių laikraščio“ trečiadienio numeryje vienas straipsnio apie smurtą prieš vaikus herojus porino, kad „jei nebūčiau vaikystėje gavęs diržo, tai dabar sėdėčiau kalėjime“.
Kita šeima gyrėsi, kad jų vaikai pasiekia puikių rezultatų mokykloje ir pasižymi drausme, nes yra patyrę fizines bausmes. Taigi, smurtas Lietuvoje vis dar suvokiamas kaip ne tik drausminimo, bet ir auklėjimo priemonė.
„Auklėjimas diržiuku“ skamba visiškai kitaip, kai apibūdini tikrąją situaciją. Suaugęs žmogus odiniu diržu muša apsiginti negalintį vaiką, manydamas, kad tai yra moralės pavyzdžio perteikimas.
„Auklėjimas diržiuku“ skamba visiškai kitaip, kai apibūdini tikrąją situaciją. Suaugęs žmogus odiniu diržu muša apsiginti negalintį vaiką, manydamas, kad tai yra moralės pavyzdžio perteikimas. Argi nesmagu būtų panašų paauklėjimą plyta padaužant per galvą pavadinti „Plytinuku“? Išsyk širdžiai mieliau ir pridengia smurto faktą.
O tiesa tokia, kad vaikų auklėjimas reikalauja kantrybės ir sugebėjimo ieškoti sprendimų tariantis, žadinant dar nesuaugusiame, bet tokiame pačiame žmoguje racionalumą. Kantrybės, gebėjimo suprasti ir atjausti trūkumas paskatina griebtis smurto, kaip lengviausios vaiko suvaldymo formos.
Ir Lietuvoje atsiranda Seimo narių, kurie šį primityvų ir žalojantį suvokimą gina, bandydami išsisukti nuo akivaizdaus smurto fakto.
Neabejoju, kad jie teigs ginantys šeimos teisę ir patikins, kad peržengiamos ribos ginant vaiko teisę ir pamirštant pareigas. Retorika graži, bet ką tai bendro turi su galimybe naudoti fizines bausmes? Kaip tai pateisina kito, itin pažeidžiamo ir besiformuojančio asmens žeminimą?
Jei jau asmenybės priežiūra ir jos augimas neįmanomas be auklėjimo diržiuku, tai gal vertėtų ir nusikaltusius, savo automobilio nuomos kilmę ar savo atsakomybę lankyti posėdžius pamiršusius Seimo narius taip pat paauklėti diržiuku?
Ar sutiktų Rimantas Jonas Dagys ar Agnė Širinskienė, kad jiems už kiekvieną praleistą posėdį, ar bandymą apgauti balsuojančius kitus Seimo narius, įkrėstume truputį beržinės košės?
Ar sutiktų Rimantas Jonas Dagys ar Agnė Širinskienė, kad jiems už kiekvieną praleistą posėdį ar bandymą apgauti balsuojančius kitus Seimo narius, įkrėstume truputį beržinės košės? Kaip geranorišką visuomenės edukacijos išraišką jos sąmoningam atstovui.
Lietuva pirmauja Europoje pagal vaikų savižudybių, nužudytų bei dėl nepriežiūros mirusių vaikų skaičių. Situacija privalo keistis. Ir tam turi keistis pamatiniai auklėjimo principai. Visų pirma, atsakomybę ugdant ne smurtu, o racionalumu ir empatijos pamokomis.
Kovo mėnesį pagaliau galime užbrėžti brūkšnį ir apsaugoti Lietuvos vaikus nuo klaidinančios pamokos, kad smurtas yra lengviausias problemos sprendimo būdas. Tai ne atskirų Seimo narių, o atviros ir savo ateitimi besirūpinančios visuomenės klausimas. Belieka tikėtis, kad jis pagaliau bus išspręstas visų mūsų naudai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rasa Dičpetrienė: Ko dar laukiame?
