Visų pirma, pripažinsiu, kad gerbiu N.Sadūnaitės nuopelnus praeityje, rezistencinėje veikloje, jos patirtą fizinę ir psichologinę kančią KGB persekiojimų, tardymų metu. Dėl tvirtos šios moters valios ir ryžto negali būti jokių klausimų. Ji tikrai prisidėjo ir prie sėkmingos kovos už nepriklausomybės atkūrimą.
Spėju, kad tai ir buvo pagrindiniai argumentai, kodėl konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vadovaujama Laisvės premijos komisija, kurioje ir „tvarkietis“ Petras Gražulis ar valstietis Eugenijus Jovaiša, suteikė buvusiai disidentei šią garbę.
O visgi, žvelgdamas į pastarųjų metų N.Sadūnaitės veiklą ir pasisakymus, drįsčiau suabejoti, ar ji išties yra labiausiai šios premijos vertas asmuo. Didžiausią abejonės šešėlį meta buvusios disidentės laikysena Garliavos istorijos metu ir daugybė su tuo susijusių pasisakymų, kuriuose abejojama pačia valstybe ir laisve.
Apie sąmokslus, klanus ir teisėsaugoje dominuojančius „buvusių KGB agentų vaikus“ kalbėjusi moteris prisidėjo prie violetinio judėjimo populiarėjimo ir turėtų prisiimti dalį atsakomybės už tą politinį procesą, kuriuo virto Drąsiaus Kedžio žudynės ir po jų kilęs skandalas.
Skelbiama, kad Laisvės premija skiriama įvertinant indėlį į žmogaus teisių, demokratijos plėtojimo, tarpvalstybinio bendradarbiavimo kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą pasiekimus.
Pastarųjų metų N.Sadūnaitės pasisakymai buvo ne tik kritika konkretiems teismų sprendimams ar teisėsaugos veiklai, bet ir, mano manymu, abejojimas pačiu Lietuvos valstybingumu ar demokratija.
Pastarųjų metų N.Sadūnaitės pasisakymai buvo ne tik kritika konkretiems teismų sprendimams ar teisėsaugos veiklai, bet ir, mano manymu, abejojimas pačiu Lietuvos valstybingumu ar demokratija.
„Tai yra dar baisiau, nei prie sovietų. Tada mums bylas kėlė okupantai ir nebuvo bent taip pikta: na, ko iš jų norėti, juk jie yra priešai, svetimi. O dabar tą patį daro, pavadinkime, savi...“ – taip kalbėdama „Respublikos“ laikraščiui 2013 metų pradžioje teigė N.Sadūnaitė.
„Prie sovietų man tik vieną bylą buvo iškėlę, o prie „nepriklausomos“ Lietuvos jau tris ir, atrodo, ketvirtą ruošiasi iškelti...“ – tame pačiame interviu dėstė buvusi disidentė.
Kitame interviu, publikuotame portale bernardinai.lt, N.Sadūnaitė, kurios nuopelnu įvardijamas gailestingumas net ir ją tardžiusiems KGB agentams, nepademonstravo jokio gailestingumo D.Kedžio nužudytųjų artimiesiems ar tiesiog kitoje Garliavos istorijos barikadų pusėje atsidūrusiems asmenims.
„Mes žinome, kad D. Kedys grasino, tačiau mums bandoma įteigti, jog esą jis tuos grasinimus įvykdė, nors yra daug faktų, kurie verčia tuo suabejoti. Čia labai panašu kaip Vytauto Pociūno nužudymo atveju, kai iš karto mums buvo bandoma įrodyti, kad esą tai buvo nelaimingas atsitikimas, išsigalvotos šlykščios detalės. Svarbiausia buvo įteigti savą versiją.
Kedžio atveju žinome, kad iš jo paties ginklo iššauta nebuvo. Ginklas buvo šiaip numestas nusikaltimo vietoje, ką vargu ar pats D.Kedys būtų padaręs. Žmonės nužudyti tuo metu, kai vienas jų buvo pasakęs, jei jis bus apkaltintas, netylės. Be to, jau atrodė, kad D.Kedžio pateikti argumentai privers iškelti prievartautojams bylą. Paskui dar mįslingos A.Ūso ir D.Kedžio mirtys bei tai, kas nutiko tiems, kurie buvo šių mirčių liudininkai. Esu tvirtai įsitikinusi, kad D.Kedys buvo nužudytas. Kodėl? Jos nepasakytų viešai tiesos, kuri sugriautų oficialią versiją“, – tuomet aiškino N.Sadūnaitė.
Teiginius, kuriuose ne tik keliamos sąmokslo teorijos, ginama viena iš Garliavos istorijos pusių, vėliau užkopusi iki Seimo ir sėkmingai pasprukusi į užsienį, ar netgi raginama nepaklusti įstatymo vykdymui, galima rinkti vieną po kito.
Taip, šie pasisakymai nenubraukia N.Sadūnaitės pasipriešinimo komunistiniam totalitarizmui. Jie nenubraukia jos patirtos kančios ir ryžto kautis už nepriklausomybę. Net neabejoju jos geromis intencijomis, bet manau, kad N.Sadūnaitė klydo ir išsakė daug teiginių, dėl kurių turėtų prisiimti atsakomybę.
Šie teiginiai ir laikysena verčia suabejoti, ar iš tiesų buvusi disidentė yra geriausias laisvės ir jos įprasminimo pavyzdys dabartyje?
Šie teiginiai ir laikysena verčia suabejoti, ar iš tiesų buvusi disidentė yra geriausias laisvės ir jos įprasminimo pavyzdys dabartyje?
Ar iš tiesų naivus tikėjimas, fanatizmas, sąmokslo teorijų skleidimas ir subjektyvus gailestingumas yra geriausi dabarties laisvės atspindžiai? Ar nėra dviveidiška priimti apdovanojimą iš valstybės atstovų, kuriuos matai didesniais priešais nei sovietiniai okupantai? O jei pakeitei savo nuomonę, supratai klydęs, ar nevertėtų taip pat viešai atsiprašyti?
Pati N.Sadūnaitė pastebėjo, kad Laisvės premija nėra paskirta nė vienam iš partizanų, laisvės kovų dalyvių. Turėčiau sutikti, kad tai būtų buvęs sąžiningesnis sprendimas. Suprantama, dabar atimti premiją ir perduoti ją kitam būtų ne itin subtilus gestas.
Bet norėtųsi, kad tokios premijos iš tiesų atspindėtų tikėjimą laisve, racionalumu ir valstybingumo idėja, nepaisant to, kaip naiviai ar geraširdiškai žvelgtume į visus mus supančius procesus ir kaip nusivylę būtume, kad ne viskas yra taip, kaip mums atrodo teisinga.
TAIP PAT SKAITYKITE: Laisvės premijomis apdovanoti V.Landsbergis ir V.Adamkus dėkoja Dievui
