Neabejotina, kad mes vis dar esame svarbūs Lenkijos užsienio politikoje, tačiau metas savo padėtį įvertinti nuosaikiai. Ilgą laiką puoselėta iliuzija apie išskirtinį Lietuvos ir Lenkijos santykį galbūt pasiteisina kultūriniame lygmenyje, tačiau politikoje ir viešosios erdvės paribiuose situacija gerokai kitokia.
Kol lietuvių ir lenkų intelektualus vienija tauri ir pagarbi meilė Adamui Mickiewicziui ar Czeslawui Miloszui, mūsų politikai nesugeba susitarti dėl paprasčiausių klausimų. Didelė dalis kaltės krenta būtent ant mūsų tautininkiškoje tarpukario nuotaikoje įstrigusių politikų pečių.
Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios sėkmingai ignoruoja lenkų kalbos klausimą ir dėl to patyliukais rankas trina ne tik sustabarėję konservatoriai, bet net ir apie solidarumą tauškiantys socialdemokratai, kurie balsavimuose dažnai pademonstruoja atstovaujantys tai pačiai tarpukario tradicijai.
Vilniaus kraštas vis dar gyvena savotiškoje izoliacijoje, kurioje vadovavimą į rankas perėmė ir tvirtai laiko vietos koloradiniai politikos mėgėjai, kurie gina ne integruotis pasiruošusių Lietuvos lenkų, o tiesiog atskirtos ir užguitos grupelės interesus.
Vilniaus kraštas vis dar gyvena savotiškoje izoliacijoje, kurioje vadovavimą į rankas perėmė ir tvirtai laiko vietos koloradiniai politikos mėgėjai, kurie gina ne integruotis pasiruošusių Lietuvos lenkų, o tiesiog atskirtos ir užguitos grupelės interesus.
Egzistuoja labai aiškus ir sunkiai panaikinamas bei dar sunkiau pateisinamas naratyvas – Lenkija vis dar kėsinasi į Vilniaus kraštą. Kitoje pusėje, kuriai atstovauja Waldemaras Tomaszewskis ir kompanija, kalbama apie tai, kad Vilniaus krašto lenkus, baltarusius ir likusį etnomargumyną norima atitempti ir prievarta paversti grynakraujais lietuviais.
Šis priešiškumo kurstymas vis dar veikia ir padeda bent jau Lietuvos lenkų rinkimų akcijai išsaugoti savo rinkėjų kuopelę, kuri tiki tuo pačiu, kuo tiki ir mūsų tautininkai, sapaliojantys apie amžiną lenkų grėsmę.
Paradoksalu, bet tuo pat metu veikia ir kitas naratyvas – istorinės lenkų ir lietuvių draugystės bei įsipareigojimų. Šio pasakojimo apologetai idealistiškai žvelgia į istorinius Rzeczpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) laikus ir įsivaizduoja, kad su tokiu pačiu prielankumu istorinį kontekstą turėtų matyti šiuolaikinės Lenkijos politikai.
Bendrystė su Lenkija išties kartais virsta darbais, ir tai mes matome Ukrainos karo kontekste. Tai buvo ypač pastebima prezidento Valdo Adamkaus ir tragiškai aviakatastrofoje žuvusio Lecho Kaczynskio bendroje veikloje. Simpatijų Lietuvai neslėpdavo ir Aleksandras Kwasniewskis.
Tokia pozicija pasikeitė, kai į valdžią Lenkijoje atėjo politikai, kurie pradėjo matyti Lenkiją nebe regiono, bet visos Europos Sąjungos kontekste. Buvęs Lenkijos premjeras, o dabar ES Vadovų tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas mato Lenkiją kaip pasaulinio lygio žaidėją, o tam ypatinga draugystė su maža ir principinga kaimyne neatrodė įdomi ar naudinga.
Tokia pozicija pasikeitė, kai į valdžią Lenkijoje atėjo politikai, kurie pradėjo matyti Lenkiją nebe regiono, bet visos Europos Sąjungos kontekste. Buvęs Lenkijos premjeras, o dabar ES Vadovų tarybos pirmininkas vadovas Donaldas Tuskas mato Lenkiją kaip pasaulinio lygio žaidėją, o tam ypatinga draugystė su maža ir principinga kaimyne neatrodė įdomi ar naudinga.
Taip, Lenkija bus pirmoji valstybė, kurios paramos galime laukti agresijos prieš Lietuvą atveju. Taip, Lenkija neabejotinai rems mus Ukrainos karo kontekste. Lenkijos gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas neabejotinai turi nemažai bendrų temų su kolegomis Vilniuje, tačiau tai tėra praktinis saugumo problemų sprendimas.
Prezidentas A.Duda labai aiškiai įvardino esminį savo pirmojo vizito tikslą – išreikšti paramą Baltijos valstybių saugumo užtikrinimo siekiui. Taigi, Lenkija labai aiškiai pasakė – ji į Latviją, Estiją, o ir Lietuvą žvelgia kaip į bendrą darinį – Baltijos valstybes.
Taip, kaip į mus žvelgia galingiausios pasaulio valstybės. Tai reiškia, kad į didelę geopolitinių žaidimų aikštę išėjusi Lenkija linkusi pamiršti šalutinį istorinės bendrystės naratyvą, kurį daugelis mūsų politikų ar akademinės visuomenės atstovų vis dar laiko veiksmingu ir įtakingu faktoriumi.
Lietuvos diplomatija puikiai prisitaiko prie siūlomo tono ir, manau, kad bent jau aukščiausiu politiniu lygmeniu santykis su Lenkija išliks pragmatiškas ir vertingas, tačiau neaišku, kaip į tokį Lenkijos politikos pasikeitimą reaguos mūsų provincijos politikai, kurie turi galią kalbėti rinkėjų vardu.
Kovodami su kaimo seniūno retoriką naudojančiais vietos politiniais avantiūristais jie vis labiau tolsta nuo santykio su Lenkijos politiniu elitu. Vargu ar mūsų politikai galėtų dorai pasakyti, kas šiuo metu vyksta Varšuvoje ir kokie sprendimai yra aktualūs dvišaliams santykiams.
Kovodami su kaimo seniūno retoriką naudojančiais vietos politiniais avantiūristais jie vis labiau tolsta nuo santykio su Lenkijos politiniu elitu.
Deja, bet mūsų provincialumas atvedė tik iki akligatvio pavardžių rašymo klausime ir isteriško dialogo su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovais, pamirštant, kad jie taip pat labai priklausomi nuo nuomonės ten, Varšuvoje.
Žvelgdamas į dabartinį santykį su Lenkija, privalau konstatuoti, kad Lenkija – nebe priešė ir nebe draugė. Lenkija tapo naudingu partneriu ir rimtu argumentu saugumo klausimų sprendime Baltijos valstybėms. Lenkija nebeturi simpatijų mums, o mes nesukuriame rimtų argumentų simpatijų atnaujinimui.
Politika dreifuoja. Bet bent jau Miloszo dvasia gyva.
TAIP PAT SKATYKITE: Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmam vizitui pasirinko Estiją: tai lyg gnybtelėjimas Lietuvai
