Nesiruošiu rašyti apie liberalų triumfą savivaldos rinkimuose, nes, tiesą sakant, jokio triumfo čia ir nėra. Gerėjančius Liberalų sąjūdžio (LS) rezultatus nulėmė visuomenėje vis ryškiau pastebima vakarietiškos kultūros ir vertybių sklaida. Ši partija savo elgesiu ir programa kol kas stovi arčiausiai liberalių rinkėjų lūkesčių.
Liberalų dar laukia ilgas kelias, besistengiant išlaikyti dabartines pozicijas ir atlaikant griežtą tiek savųjų, tiek konkurentų kritiką, tačiau tokia parama jiems nėra atsitiktinumas. Liberalizmo idėjos brendo ir skleidėsi ne tik tarp jaunimo, bet ir pačioje kintančioje visuomenėje, kurios pulsą jau senokai pametė auditorijose ir kabinetuose užsikonservavę idėjų ir jų sistemų tyrėjai.
Nenuostabu, kad kai kurie liberalų politinėse ištakose stovėję veikėjai staiga atsibudo, jog liberalizmas tampa grėsminga jėga, realiai keičiančia pasaulio supratimą ir, aišku, politinę erdvę.
Jei akademikai dar gaudo Platono valstybės ar tarpukario Lietuvos filosofijos šešėlius, tai arčiau tikrovės esantys rinkėjai jau ima reikalauti pokyčių.
Staigaus liberalių idėjų proveržio nepajuto ne tik per kelis metus į liūdną stagnaciją puolę konservatoriai, bet ir patys liberalai, kurie dar bando susigaudyti, ar jiems jau verta viešai ginti kai kurias liberalias nuostatas, ar dar vertėtų mandagiai patylėti visuomenės nuomonės pašonėje.
Štai „Žinių radijo“ laidų vedėjas Aurimas Perednis kėlė teoriją, jog liberalai šį kartą susirinko tradiciškai naujų gelbėtojų ieškančių rinkėjų balsus. Ir išties, žvelgiant į ekscentrišką ir partijos atžvilgiu netgi labai rizikingą Antano Guogos elgesį, gali susidaryti įspūdis, jog liberalai siūlo modernią Darbo partijos versiją.
Vis dėlto, tiek A.Guogos vaidmuo, tiek tariamas rinkėjų naivumas šioje teorijoje yra smarkiai perdedamas. Akivaizdu, kad dalis nuo konservatorių nusigręžusių rinkėjų protestavo prieš šios partijos per mažą dėmesį kintančiai tikrovei ir veidmainišką nusisukimą nuo vakarietiškų vertybių, kai tik kalba pasisukdavo žmogaus teisių tema.
Akivaizdu, kad dalis nuo konservatorių nusigręžusių rinkėjų protestavo prieš šios partijos per mažą dėmesį kintančiai tikrovei ir veidmainišką nusisukimą nuo vakarietiškų vertybių, kai tik kalba pasisukdavo žmogaus teisių tema.
Kai kurie sąmoningesni kairiųjų pažiūrų rinkėjai tarp liberalų atrado žmonių, atstovaujančių jiems rūpimus klausimus ar bent jau nevengiančių diskusijos ne visiems priimtinomis temomis.
Galbūt dalis regionų rinkėjų išties instinktyviai rinkosi liberalus, tikėdami, jog jaunatviškas jų įvaizdis ir nuosaiki bei pozityvi retorika bus kažko naujo pradžia.
Kad ir kokius motyvus dar pridurtume, akivaizdu, kad liberalumas nebėra Vakarų duotybė. Tuo pat metu galiu pakartoti ir šiek tiek nuvalkiotą, bet būtiną faktą, jog Lietuva – Vakarų valstybė.
Tai labai gąsdina tuos, kurie nenori taikytis su natūralia socialine ar politinės įtakos kaita, tačiau jų kritika pamažu netenka argumentų.
Kaip ir tie, kurie šaukė apie homoseksualumo apokalipsę, NATO okupantus ar būtinybę draugauti su retorikos ir veiksmų nesirenkančia Rusija, loginį mąstymą įvaldę, tačiau tikrovės pojūtį praradę intelektualai ėmė šaudyti tuščiais šoviniais ir, pripažinkime, atrodyti juokingai.
Visiškai pritariu profesoriui V.Radžvilui ir kitiems liberalizmo kritikams, teigiantiems, kad į šią pasaulėžiūrą ir jos politines idėjas, vertybes dera žiūrėti kritiškai. Kritiškai dera žiūrėti į visas idėjas. Tačiau kai kurie kritikai, kritikuodami vieną idėjų sistemą pamiršta kritikai atsiveriančią visą idėjų įvairovę.
Sunkiausia, žinoma, pripažinti, kad tradicijos ar tautinės idėjos taip pat kartais neatsilaiko prieš kritiką ir gali nuvilti. To nenori pripažinti vis dar iliuzines kitokias eitynes rengiantys tautininkai. To nenori pripažinti ir politikai, teigiantys, jog kasdien modernėjančių technologijų amžiuje mums reikia remtis stalo kalendoriams tinkančia senolių patirtimi.
Turbūt labiausiai liberalizmo priešininkus neramina pamirštos atsakomybės klausimas ir vis besiplečiančios tolerancijos ribos, tačiau tai bus normalus egzaminas, kurį laiko visos Vakarų valstybės ir jų piliečiai.
Turbūt labiausiai liberalizmo priešininkus neramina pamirštos atsakomybės klausimas ir vis besiplečiančios tolerancijos ribos, tačiau tai bus normalus egzaminas, kurį laiko visos Vakarų valstybės ir jų piliečiai.
Ryškiausias liberalių idėjų pranašumas, kitų koncepcijų atžvilgiu – atpalaiduotas kritinis mąstymas. Kad ir kaip profesorius V.Radžvilas bandytų įteigti prievartinio liberalizmo idėją, tačiau žodžio ir minties laisvė atšliaužusio liberalizmo Lietuvoje galioja jam labiau nei bet kuriuo kitu jo gyvenimo metu.
Pavyzdžių yra ir daugiau. Šauktinių kariuomenės klausimo svarstymas puikiai parodo, kad įsigalintys liberalios demokratijos principai visai dera su savanoriška tarnyba šaliai karinėse pajėgose, o, esant politiniam ir pilietiniam sutarimui, ir su karo prievolės idėja.
Panašu, kad liberalių idėjų dvasioje grius ir daugelio nekenčiamos, stigmatizuojamos Žaliojo tilto skulptūros, nebe agresyvių kvailių atrakcija, o žmogaus teisių ir lygybės švente taps visokio plauko paradai, kurie netrukdys niekam, o tik vienys kitaip ir taip pat mąstančius.
Taigi panikuoti neverta. Liberalios idėjos pamažu įsitvirtina ir turėtume atsieti jas nuo politinių partijų kovos. Tai rezultatas tos socialinės pažangos, kurios siekėme, žengdami į Vakarų pasaulį, ir baidytis atsivėrusių raiškos galimybių bei plačios ir talpios diskusijų erdvės nereikia.
