Jei paklausime paprasto lietuvio, ką jis žino apie Baltarusiją, neabejotinai išgirsime Aliaksandro Lukašenkos pavardę. Jau keturias kadencijas atpylęs ir po sekmadienio rinkimų, neabejotinai, penktąją pradėsiantis Baltarusijos diktatorius visiškai absorbavo savo šalies įvaizdį.
Baltarusijos įvaizdis balansuoja nuo absurdo, kurį kuria kolūkio pirmininko įvaizdį ir mentalitetą puoselėjantis A.Lukašenka, į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją atsivežantis savo vienuolikmetį sūnų Kolią, iki tragedijos, kurią atspindi jam oponavusių baltarusių likimai.
A.Lukašenka išties unikalus politinės erdvės žaidėjas. Paskutiniu Europos diktatoriumi vadintas ir kažkada „Udarnik“ kolūkį valdęs demagogas vis dar sugeba žaisti politinį lyderį. Nepaisant viso pasibjaurėjimo, su juo priverstas sveikintis Vakarų Europos politinis elitas, o pats A.Lukašenka sugeba tapti mediatoriumi Ukrainos karo kontekste.
Kodėl retoriniais gabumais nepasižymintis ir tik garsiai kaukti ant savo pavaldinių gebantis A.Lukašenka taip ilgai atsilaikė Europos Sąjungos ir NATO pašonėje? Daugelis ekspertų durtų pirštu į neblėstantį Kremliaus palaikymą ir Rusijos interesą išlaikyti satelitinę valstybę, nuo kurios būtų galima atsispirti šuoliui į Europą.
Deja, ne viskas taip paprasta. Dalį kaltės dėl to, kad A.Lukašenka turi bendras nuotraukas ne tik su Billu Clintonu, bet ir Baracku Obama, gali prisiimti Vakarų lyderiai, atsainiai žiūrėję į Baltarusijos diktatoriaus išsišokimus ir agresyvų tvarkymąsi su opozicijos atstovais.
Dalį kaltės dėl to, kad A.Lukašenka turi bendras nuotraukas ne tik su Billu Clintonu, bet ir Baracku Obama gali prisiimti Vakarų lyderiai, atsainiai žiūrėję į Baltarusijos diktatoriaus išsišokimus ir agresyvų tvarkymąsi su opozicijos atstovais.
Pripažinkime, Lietuvos užsienio politikos darbotvarkėje Baltarusija taip pat beveik visada buvo pažymėta klaustuku. Deklaravome norą bendradarbiauti žygiuojant demokratijos link, kol A.Lukašenka žaidė savo kolūkio žaidimus, žadėdamas atleisti vadeles.
Vadelių atleidimu galima pavadinti ir prieš šiuos rinkimus surengtą opozicijos lyderių paleidimą. Daugelį jų susėmęs išsyk po 2010 metų gruodžio rinkimų ir kitos dienos protestų, paleido prieš šiuos rinkimus. Tada, kai jie jau negalėjo net pasvarstyti apie politinę kovą.
Deja, bet šie faktai kartojasi, o štai sankcijų žaidimui Europos Sąjunga nėra pasiruošusi ir nenorėdama gąsdinti ūmaus diktatoriaus, vis numeta galimybę išsisukti.
A.Lukašenka sėkmingai susitvarkė ir su labai įtartinai atrodžiusiu Minsko metro sprogdinimo tyrimu. 15 žmonių pražudęs sprogimas priminė Vladimiro Putino žengimą į valdžią sucementavusius sprogdinimus Rusijoje, tačiau 2012 metų kovo mėnesį du mirties bausme nuteisti įtariamieji užglaistė istoriją sėkmingai, o Baltarusijos lyderis dar labiau sustiprino savo įvaizdį.
Daugelis sąmoningų baltarusių iki šiol nesupranta, kaip intelektualų anekdotų personažu buvęs A.Lukašenka 1994 metais žengė į valdžią ir staiga nutraukė bet kokius ryšius tarp institucijų ar asmenų, galinčių išversti jį iš posto teisėtu būdu. Laikinai parlamentinės kovos su korupcija komisijai vadovavęs A.Lukašenka, kaip ir jo bičiulis Vladimiras Putinas, atsidūrė laiku ir vietoje.
Staiga patekęs į galios poziciją jis nutraukė bet kokius demokratinius saitus, o pilietinės visuomenės idėją turėjusiems baltarusiams teko pasitenkinti svajonėmis ir kritiškais pokalbiais virtuvėje. Skirtingai nei Lietuva, skyrusi 25 metus gydymuisi nuo sovietinio mąstymo ligos, dalis baltarusių grįžo atgal į palaimingą kolūkio rojų.
Skirtingai nei Lietuva, skyrusi 25 metus gydymuisi nuo sovietinio mąstymo ligos, dalis baltarusių grįžo atgal į palaimingą kolūkio rojų.
A.Lukašenka ir pats puikiai supranta, kad jo sėkmės paslaptis – paprastos tvarkos, paprastų atsakymų, duonos, dešros, bulvių, pigios degtinės ir įsivaizduojamos taikos iliuzija. Daliai baltarusių, niekada ir nepriėjusių iki pilietiškumo supratimo, užtenka paprasto pažado, kad traktoriai ir vėl išriedės į laukus.
Kita dalis, gyvenanti didmiesčiuose ir nuvykstanti į užsienį, kaip tas Anzelmas Kenterberietis, nemoka ir pamąstyti daugiau nei Lukašenkos rojus, tad susitaiko su visais savo lyderio absurdo pasirodymais.
Ta dalis baltarusių, kaip ir dalis Rusijos televizoriaus žmonių, įsivaizduoja, kad „Vakaruose vis tiek blogiau, o mes va, dar bulvelių pasikasam, karo dar nėra, degtinės galime paskanauti“. Daugiau kai kam ir nereikia.
Suprantama, tai tik mano pasakojamas mitas, kuris bando pateisinti baltarusių abejingumą. Labiausiai liūdinanti mintis persmelkia, kai susimąstau, ar Lietuva padarė užtektinai, kad Baltarusijos pilietinė visuomenė užgimtų A.Lukašenkos kumščio pašonėje.
Taip, Lietuvoje veikia Europos humanitarinis universitetas. Dažnai atvyksta (pripažinkime, išsiskaidžiusios) opozicijos atstovai. Bet kažkodėl giliai viduje kirba įtari mintis, kad jei su tokiu pačiu entuziazmu, su kokiu padedame baltarusiams rasti „Akropolio“ šventyklą, būtume padėję baltarusių pilietinei visuomenei neužmigti Lukašenkos kolūkio pašonėje, vaizdas būtų ne toks liūdnas.
Dar liūdniau nuteikia tai, kad kažkada galiausiai pasibaigsiantis A.Lukašenkos absurdo spektaklis, su pasirodymais bulvių laukuose ir ledo ritulio arenose, atneš skaudžias pagirias.
Dar liūdniau nuteikia tai, kad kažkada galiausiai pasibaigsiantis A.Lukašenkos absurdo spektaklis, su pasirodymais bulvių laukuose ir ledo ritulio arenose, atneš skaudžias pagirias. Daugelis Baltarusijos įmonių jau dabar yra Rusijos paskolų gniaužtuose, daugelis išdalinta vardan Baltarusijos ekonomikos išgelbėjimo rublio devalvacijos akivaizdoje.
Net ir išmintingiausi ekspertai jums nesugebės pasakyti, kokią Baltarusiją mes turėsime po penkmečio ar dešimtmečio, kokios nuotaikos vyraus iš pažiūros indiferentiškoje, bet viduje baimės surakintoje bei tapatybės ieškančioje Baltarusijos visuomenėje.
Gyvenimas Lukašenkos kolūkio pašonėje tuomet gali pasirodyti ne juokingas, o itin komplikuotas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Lenkija – nebe priešė, nebe draugė
