Pakartokime klausimą, kuris pastaruoju metu kankina JAV respublikonų kandidatų į prezidentus kampanijas stebinčius analitikus: kokia yra Trumpo sėkmės priežastis? Akivaizdu, kad D.Trumpo politinės pažiūros yra mažiau prasmingos net už jo impozantišką ševeliūrą. Trumpizmo esmė – mano nuomonė yra tiesa, o jūsų tiesa yra tik jūsų nuomonė.
D.Trumpas puikiai naudojasi žemiausiais amerikiečių instinktais ir siūlo paprasčiausius (dažnai ir kvailiausius) problemų sprendimus. Meksikiečių imigrantų problema? Statykime aukštą sieną. Moterų teisių klausimas? Trumpas bus geriausias prezidentas moterims. Ekonominės problemos? Tik keturis kartus bankrotą skelbęs Trumpas žino, kaip jas išspręsti.
Atrodo, kad D.Trumpas nesustabdomai žygiuoja per Ameriką, mėtydamas šovinistinius juokelius ir absurdiškas nuomones. Ekspertai gali lengvai sudirbti egocentrišką milijonierių, jei tik kas nors skirtų laiko jų analizei, argumentacijai ir problemų kompleksiškumo supratimui. Bet tam laiko nesuteikia nesustabdomas informacijos srautas.
Tapatus procesas vyksta ir Lietuvoje, kur Europos Sąjungos sprendžiamos daugybę sluoksnių ir svarstytinų aplinkybių turinčios problemos sulaukia paprastų atsakymų. Emigrantų antplūdis? Deportuokime juos atgal iš kur atvykę! Graikijos ekonominė krizė? Meskime juos lauk iš euro zonos ir visos sąjungos!
Lietuviškasis trumpizmas gyvas. Juo gyvena komentatoriai. Jis puikiai veikia ir politikoje, kur vienu sakiniu mėginama išspręsti Sirijos pilietinio karo, Irako ir Libijos chaoso klausimus. Kodėl amerikiečiai ten kišosi? Kodėl rusai ten nesikišo? Štai tokius supaprastinto pasaulėvaizdžio klausimus jums pateiks komentatoriai.
Lietuviškasis trumpizmas gyvas. Juo gyvena komentatoriai. Jis puikiai veikia ir politikoje, kur vienu sakiniu mėginama išspręsti Sirijos pilietinio karo, Irako ir Libijos chaoso klausimus. Kodėl amerikiečiai ten kišosi? Kodėl rusai ten nesikišo? Štai tokius supaprastinto pasaulėvaizdžio klausimus jums pateiks komentatoriai.
Čia privalau sureaguoti ir į kolegės žurnalistės Eglės Samoškaitės komentarą apie pabėgėlių problemą, kuriame ji daro prielaidą, kad Saddamo Husseino ar Muammaro Gaddafi režimai bent jau garantavo stabilumą.
„Žmonės susitaiko su diktatoriškais režimais, politinių kalinių egzistavimu, net ištveria ekonominius sunkumus, tačiau niekas negali ištverti visaapimančio karo, kai pamatyti nupjautą ir ant baslio pamautą vaiko, moters ar vyro galvą tampa beveik kasdienybe“, – rašo E.Samoškaitė.
Aš visiškai pritariu šiam sakiniui ir negaliu ginčytis su daugeliu jos komentaro minčių, bet klaida yra pačioje priešstatoje. Irakas, Sirija, Libija ir kiti kraštai nėra pasmerkti diktatoriškam valdymui arba chaosui. Taip gali mąstyti tik istorijos determinizmu įtikėję ir europocentrizmą užantyje slepiantys komentatoriai.
Juo labiau, negaliu sutikti su teiginiu, kad diktatūra yra stabilumo garantas. Tai mitas, kuriuo remiasi ir dabartinė Baltarusija, rėmėsi ir Viktoro Janukovyčiaus Ukraina, remiasi ir dalis nuosaikiai į Vladimiro Putino išdaigas žvelgiančių rusų.
Juo labiau, negaliu sutikti su teiginiu, kad diktatūra yra stabilumo garantas. Tai mitas, kuriuo remiasi ir dabartinė Baltarusija, rėmėsi ir Viktoro Janukovyčiaus Ukraina, remiasi ir dalis nuosaikiai į Vladimiro Putino išdaigas žvelgiančių rusų.
Diktatūra nesuteikia pasirinkimo galimybių. Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono problematika tokia kompleksiška, kad tiesiog neįmanoma kalbėti apie demokratijos sukūrimą visuomenėje, kurioje vis dar užkoduoti gentiniai ar religiniai nesutarimai. Sekuliari valdžia ten tiesiog neturi galios svertų.
Naujosios, demokratiniu būdu rinktos Irako ar Afganistano valdžios beviltiškumą tik dar labiau atskleidžia tai, kad ji priversta tartis su įvairiais genčių lyderiais ir derinti poziciją su tais, kurie ją derinti moka tik Kalašnikovo automatu.
Lengviausias atsakymas į tokių chaotiškų visuomenių problemas – diktatūra, kuriam laikui tiesiog užgniaužianti ir dar labiau įkaitinanti vidinius konfliktus. Husseino ar Gaddafio režimai taip pat vertė žmones bėgti ir jokia diktatūra neprivers susitaikyti su laisvių praradimu.
Kaip išspręsti šiuos konfliktus? Atsakymo aš neturiu. Žinau tik viena: diktatūros nostalgija nėra atsakymas. Ji neturėtų būti atsakymu visuomenėje, kurioje gerbiami ir ginami demokratiniai principai. Diktatūros neturėtume linkėti nei sau, nei tautoms, kurios nėra mums artimos geografine prasme, tačiau išgyvena tuos pačius socialinius skilimus ir valstybės formavimosi procesus, kurie mums pažįstami.
Būtent ši praktika mane neramina. Iš JAV dangaus nužengęs D.Trumpas puikiausiai galėtų varžytis Lietuvos prezidento rinkimuose ir jam plotų nemaža dalis viešosios erdvės veikėjų, linkusių kutenti skaitytojų paslėpsnius savo agresyviomis ir neargumentuotomis nuomonėmis apie bet ką.
Būtent ši praktika mane neramina. Iš JAV dangaus nužengęs D.Trumpas puikiausiai galėtų varžytis Lietuvos prezidento rinkimuose ir jam plotų nemaža dalis viešosios erdvės veikėjų, linkusių kutenti skaitytojų paslėpsnius savo agresyviomis ir neargumentuotomis nuomonėmis apie bet ką.
Egocentriškas šūdžius lengvai tampa akimirkos didvyriu. Jis užpildo paprastų žodelių, paprastų tiesų ir ugningos retorikos vakuumą, tačiau po šio gaivalo išlieka tos pačios neišspręstos problemos, o liūdnesniu atveju ir naujų bėdų lavina.
Mes negalime išsiųsti visų pabėgėlių atgal į karo niokojamą Sirija ar chaotišką Libiją. Mes negalime lengvabūdiškai įsileisti visų jų ir aprūpinti tomis pačiomis socialinėmis bei ekonominėmis gėrybėmis. Lėtas ir skausmingas sprendimas glūdi racionaliame atsakomybės pasiskirstyme, solidarume ir aktyviame dalyvavime sprendžiant karinius konfliktus bei dar daugelyje strateginių uždavinių.
O pagrindinis uždavinys – nepasiduoti viliojančiam ir destruktyviam trumpizmui, kurį siūlo pavargęs ir nuobodžiaujantis protas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Pabėgėliai – tie patys emigrantai, kaip ir po užsienius išsibarstę lietuviai
