Rūtos Vanagaitės ar Juozo Statkevičiaus pasisakymai ir po jų kilę skandalai nesuteikė jokių naujų faktų. Personažai kiti, tačiau viešųjų debatų įtampa ir juose tvyrantis pyktis bei nerimas buvo visiškai tie patys.
Jei hipotetiškai pakeisime šiuos personažus kokiu kitu Lietuvos kultūros ar pramogų pasaulio veikėju, gausime tokią pačią reakciją ir tuos pačius argumentus ar epitetus, sklindančius iš abiejų pusių.
Viena vertus, audringa visuomenės reakcija ir vieši debatai rodo, kad socialiniai ar politiniai klausimai, istoriniai kontekstai mums yra aktualūs. Bet pasikartojantys pykčio ir nerimo proveržiai, tie patys argumentai ir įtarus žvelgimas į priešiškos stovyklos pusę verčia nerimauti: ar gebame mes suvokti tokių diskusijų vertę ir iš tiesų pasiekti daugumai priimtiną atsakymą?
Mums nuolat primenamas informacinio karo naratyvas dar labiau įaudrina protus ir paverčia diskusiją priešų ir savųjų dalybomis.
Mums nuolat primenamas informacinio karo naratyvas dar labiau įaudrina protus ir paverčia diskusiją priešų ir savųjų dalybomis. Juozas Statkevičius yra vatnikas, naudingas idiotas. Ir viskas. Čia diskusijos pabaiga. Rūta Vanagaitė yra Rusijos įtakos agentė. Ir čia mes dedame tašką, nenorėdami ne tik išgirsti jos atsiprašymo ir savo žodžių paneigimo, bet ir permąstyti savo pačių reakciją.
Kodėl mes vis pasiduodame tokiems iš perspektyvos žvelgiant ne itin didelio masto skandalams? Mano manymu, atsakymas glūdi niekada neįvykusiose ir vis dar nevykstančiose viešose diskusijose dėl esminių socialinių ir humanitarinių klausimų. Daugiausiai žalos padarė tai, kad bet kokie tokių diskusijų bandymai buvo sąmoningai ar nesąmoningai politizuoti, pagrobti politinės erdvės dalyvių.
Būtent todėl dabar turime kalbėti apie Žydų metų idėją ar partizanų istorijos pristatymą Vakarams, susirūpinę propagandos mechanizmų kraipoma istorija. Niekada šių naratyvų nesuformavome, nepristatėme, neatsakėme į nepatogius klausimus patys sau. Todėl jų niekada neišgirdo ir Vakarų pasaulis.
Šios neįvykusios diskusijos nulėmė tylią poliarizaciją, priešiškumą ir atskirose stovyklose susibūrusius dviejų istorinių tiesų gynėjus ar šalia jų veikiančius ciniškus istorijos išnaudotojus.
Toks politinis diskusijos pagrobimas išstūmė iš jų esminius dalyvius – mokslininkus ir viešuosius intelektualus. R.Vanagaitės skandalo metu kelias dienas užtruko nuomonių, komentarų ir pasipiktinimo triukšmo bangos prasiskverbimas iki kompetentingos istorikų pozicijos.
Greitas reagavimas socialiniuose tinkluose, emocingas komentavimas ir skubiai formuojama nuomonė – visa tai dar labiau paaštrina įsisenėjusių ir garsiai neatsakytų klausimų įtampą.
Toks pats lengvabūdiškas emocingumas lydi ir kitus svarbius klausimus. Valstiečių žaliųjų sėkmė Seimo rinkimuose tapatinama su jų ryžtu prabilti apie alkoholizmo problemą ir jos pasekmes, itin pažįstamas Lietuvos provincijai.
Tik pastaruoju metu rimčiau pradedama aptarti ir savižudybių bei psichinės sveikatos tema. Ilgą laiką viešai ciniškai pripažinę, kad Lietuva yra nuolatinė savižudybių statistikos lyderė, nesugebėjome organizuoti platesnių ir atviresnių diskusijų, kuriose vyrautų ne tik didaktika ar pasmerkimas.
Kol kas atvirai nekalbame ir apie narkotikų politiką. Vartojimo mastai tikrovėje ir problemos kompleksiškumas uždangstomas absurdiškomis bausmėmis už pasidalinimą viena suktine.
Nutylėtose problemose, sudėtinguose socialiniuose, istoriniuose procesuose gimsta visi šie pavieniai skandalai, nuolat iškylantys ir dabartiniame kontekste tampantys mums siūlomo informacinio karo dalimi.
Šių klausimų nutylėjimas, neįvykusios diskusijos suteikia galimybę abejoti Lietuvos valstybės sėkme ne tik pesimistams, bet ir tiems, kuriems ši sėkmė nėra maloni.
Šių klausimų nutylėjimas, neįvykusios diskusijos suteikia galimybę abejoti Lietuvos valstybės sėkme ne tik pesimistams, bet ir tiems, kuriems ši sėkmė nėra maloni.
Ką šioje situacijoje galėtume keisti? Techninių pasiūlymų tokiai problemai negali būti. Galime nebent pasimokyti iš tam tikrų klaidų ir pabandyti sustabdyti jų pasekmių plitimą.
Atviresnei diskusijai apie istorines tiesas ar skaudžias socialines problemas, neteisingumo jausmą, reikalingas noras išklausyti ekspertų ir žmonių, gebančių suvienyti konfliktuojančias, įskaudintas puses.
Lietuvoje tai reiškia gebėjimą kritiškai pažiūrėti į savo istoriją ir pripažinti, kad kai kurios asmenybės, nusipelnę mūsų valstybingumui, vėliau prisidėjo prie šaltakraujiškų bendrapiliečių žudynių. Tuo pat metu turėtume aiškiai atskirti ir kalbėti apie tuos pagarbos vertus žmones, kuriems bandoma užmesti suklastotos istorijos klaidas.
Kol neturėsime sąžiningų ir drąsių istorinių diskusijų, tol istorinės tiesos paklodę į savo pusę plėšys tie, kuriems norisi perkurti faktus ir kontekstus. Tai ypač aktualu valstybės šimtmečio kontekste.
Juk nuo baimės kelti sudėtingus klausimus, baimės pasirodyti silpniems ir ne tokiems geriems, kokius norime save matyti, nukentėsime tik mes patys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alvydas Nikžentaitis: Kodėl ir į kokią praeitį reaguojame emocingai? Kelios pastabos R.Vanagaitės sukelto skandalo tema
