Paulius Gritėnas: Liežuvio nevaldanti koalicija – gailėti ar juoktis?

Dar prieš pristatydamas naujus Vyriausybės teikiamus įstatymo projektus premjeras Algirdas Butkevičius spėjo išsižadėti savo teiginių.

Apie 3 tūkstančius jau surinktų savanorių prabilęs premjeras nustebino ne tik savo krašto apsaugos ministrą, bet ir kariuomenės vadus, kurie turėjo susilaikyti nuo kontekstui tinkančių komentarų. A.Butkevičius ir vėl turėjo pripažinti, kad buvo neteisingai informuotas ir suprastas.

Dar kartą paslaptingas paukštelis suklaidino premjerą kalbant apie šauktinių tarnybos terminą. Premjero kalbos apie galimai trumpesnę tarnybą kažkokioje puskarininkių mokykloje įsiutino net ir prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Paslaptingą klausimą, kas vis dėlto turi informuoti premjerą, kad jis nesvaičiotų logiškai nepagrįstų teiginių, atsakyti nėra lengva.

Panašu, kad tai paties premjero improvizacija, norint išlaikyti nuosaikumu ir nuolankumu uždirbtus pasitikėjimo reitingus.

Kaip išgelbėti po eilinio nusišnekėjimo jau byrančius rinkėjų pasitikėjimo procentus? Šiandien premjeras vėl pasistengė ištraukti triušį iš skrybelės. „Minimali alga numatyta kelti liepos 1-ąją ir planuojamas dar vienas jos didinimas iki metų pabaigos“, – išplatintame pranešime opiumo liaudžiai pažėrė premjeras.

Tiesa, reklamose dažnai žvaigždute pažymėtos papildomos sąlygos buvo pateiktos tik vėlesniame A.Butkevičiaus paaiškinime, kur jis pridūrė, kad viskas priklausys nuo ekonominės, o vėliau ir nuo geopolitinės padėties.

Tiems, kurie tiki gerojo premjero įvaizdžiu, užteko ir pirmosios dalies. Tiems, kurie mato, kritikuoja ir dangstosi veidą dėl svetimos gėdos jausmo – užteko antrosios dalies.

Įpynęs dar vieną pažadą į išsižadėtų teiginių pynę, premjeras vėl galės ramiai atsipūsti ir skirti laiko skambučiams rinkėjams, drąsindamas juos balsuoti už savo partijos narius antrajame savivaldos vadovų rinkimų ture.

Įpynęs dar vieną pažadą į išsižadėtų teiginių pynę, premjeras vėl galės ramiai atsipūsti ir skirti laiko skambučiams rinkėjams, drąsindamas juos balsuoti už savo partijos narius antrajame savivaldos vadovų rinkimų ture.

Jei iš sau pačiam prieštaringo premjero juoktis pakankamai lengva, tai Seimo pirmininkės pasirodymai viešumoje daugeliui jau kelia gailestį.

Po paskutinio susipainiojimo kalboje, kai Loretai Graužinienei nepavyko deramai atkartoti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžių, vis garsiau pradėjo skambėti kalbos, kad nereikėtų šaipytis, neva taip skatinama patyčių kultūra.

Čia derėtų pasinaudoti humoristo Pauliaus Ambrazevičiaus pastaba apie Lietuvos viešąją erdvę, kurioje vis dar nėra išmokta pasišaipyti iš savęs ir į nesėkmes reaguoti su humoru. Seimo pirmininkei tai nepavyksta, nepadeda ir jos komanda.

Ar verta gailėtis L.Graužinienės, eilinį kartą viešumoje bandžiusios tiesiai žygiuoti su jai akivaizdžiai per dideliais Seimo pirmininkės batais?

Ne. Ji puikiai supranta, ką daro ir dar puikiau jaučia savo kompetencijos ribas, tad privalo susitaikyti su tuo, kad jos įvaizdis bus atakuojamas tokiu pačiu intensyvumu, kokiu ji bandys paneigti kritikų kalbas.

Tai nėra patyčių kultūros skatinimas. Tai pagrindinis pilietinės visuomenės ginklas – kritika, ironija, sarkazmas, neperžengiantis asmens fizinių trūkumų ar jautrių asmeninių temų ribos.

Seimo pirmininkė skundėsi, kad jos šeima sunkiai reaguoja į kritiką. Suprantama, bet ji puikiai supranta ir savo užimamų pareigų svarbą, ir savo partijos istoriją bei darbus.

Tai nėra patyčių kultūros skatinimas. Tai pagrindinis pilietinės visuomenės ginklas – kritika, ironija, sarkazmas, neperžengiantis asmens fizinių trūkumų ar jautrių asmeninių temų ribos.

Į netikėtai iš posto pasitraukusio Vydo Gedvilo dar neatšalusią kėdę sėdusi Loreta Graužinienė, atrodo, nesuprato, kad visuomenė mylės ir gerbs instituciją, bet akylai stebės ar ją atstovaujantis asmuo tinkamai ir produktyviai vykdo savo pareigas.

Į visas nesėkmes ir nusikalbėjimus bus reaguojama jautriai ne dėl to, kad tai ponia Loreta, o dėl to, kad tai valstybės įvaizdį formuojantis asmuo.

Nesugebėjimas suvaldyti liežuvio kol kas yra ir šios koalicijos silpnybių ir jos laimėjimų pagrindas. Tiesa, tie laimėjimai pasitikėjimo reitingų lentelėse veš netoli. Premjeras puikiai moka atsižadėti savo žodžių, tačiau ateina laikas, kai gali tekti atsižadėti ir darbų.

Tiesa, socialdemokratai vis dar turi nemažą armiją provincijos rinkėjų, tikinčių paprasto žmogaus išganymu per augančią šventąją minimalią algą. O štai kitiems koalicijos partneriams jau teks pasitempti. Savivaldos rinkimai rodo, kad jų nevaldomai į darbą paleisti liežuviai jau kelia nebe rinkėjų gailestį, bet juoką.

Ar pulsime gailėti kovoje su savo nerealiais pažadais kritusių naiviojo proletariato didvyrių?

Tiek nušalintojo prezidento Rolando Pakso vėlė, tiek nuo partijos atitolusio ir patikėtiniais nusivylusio Viktoro Uspaskicho žodžiai jau nebekutena žemiausių populistų rinkėjų instinktų.

Ar pulsime gailėti kovoje su savo nerealiais pažadais kritusių naiviojo proletariato didvyrių?

Tikiuosi, kad ne. Tikiuosi, kad į užmarštį nueinančių partijų, demonstravusių aroganciją, cinizmą ir tariamo nebaudžiamumo nuojautą pavymui juoksimės garsiai ir drąsiai, taip užtvirtindami kritinio proto pergalę.