Kaip ir virkdantys J.Biliūno apsakymai, Darbo partijos ir jos lyderio istorija ne vienam gelbėtojo laukusiam rinkėjui kelia liūdesį ir apmąstymus – kas gi bus toliau? Ką darys Lietuva, jei juodosios buhalterijos bylos ir apgailėtino Loretos Graužinienės bei kitų įpėdinių vadovavimo, nevykusių bandymų išsaugoti neliečiamybę palaužta partija nugarmės į istorijos šiukšlyną?
Sėkmingai pralobusio buvusio suvirintojo V.Uspaskicho 2003 metais įkurta partija puikiai gyvavo beveik dešimtmetį, susirinkdama maksimalios minimalios algos gerbėjų ir viskuo nusivylusiųjų balsus.
Darbo partija sukūrė ir įtvirtino Lietuvos politinėje erdvėje sėkmingai prasisukusio veikėjo standartą, kuriuo susižavėjo ne tik įvairūs politiniai perbėgėliai, avantiūristai, bet ir daug nuo pat žemiausios politinės grandies išauginto jaunimo, patikėjusio savo lyderio nekaltumu.
Supainioti privatūs ir viešieji interesai, partijos rinkliava ir manipuliavimas politine galia ne tik neatbaidė rinkėjų, bet ir vertė dalį lietuvių žavėtis – štai kaip sėkmingai sukasi žaismingasis tariamas G.Plechanovo liaudies ūkio akademijos auklėtinis, šaipydamasis iš rimtų valstybės ponų.
Net ir daugelis garbių politikos ekspertų įtikėjo V.Uspaskicho įvaizdžio visagalybe. Kai kurie iki šiol postringauja, kad sugrįžęs į Lietuvą iš neliečiamybės paieškų paskatintos tremties Europos Parlamente, jis prikels partiją iš rinkimų nesėkmių liūno.
Panašu, kad pasaka baigta.
Net ir ištikimiausių Darbo partijos apologetų nebesujaudina žinios apie neliečiamybę praradusį ir badaujantį lyderį. Spjovė į tariamą V.Uspaskicho autoritetą net ir ištikimieji Kėdaniai, per savivaldos rinkimus pasirinkę naują merą, naujus pažadus ir ateitį be iškilmingos Ledų šventės.
Panašu, kad pasaka baigta. Net ir ištikimiausių Darbo partijos apologetų nebesujaudina žinios apie neliečiamybę praradusį ir badaujantį lyderį.
Ledų šventės, kurias puošdavo garsių ir labai prastų Rusijos muzikos grupių pasirodymai, puikiai atspindėjo V.Uspaskicho santykį su rinkėjais.
Žetonų, kuriuos galima išsikeisti į ledus, gaudytojai lakstydavo ten, kur pamodavo nuo scenos jų vadukas, gaudydami akimirkos svajones.
Niekam nebuvo paslaptis ir prieš rinkimus rajonuose vykdavę Darbo partijos koncertiniai turai su vaišėmis ir vulgariais V.Uspaskicho tauškalais, žavėdavę raugintų agurkų aromato užburtus vietos būrus.
Pasaką užbaigė įsibėgėjęs juodosios buhalterijos bylos tyrimas ir reali grėsmė, jog V.Uspaskichui teks atsiduri už grotų, kartu su įtariama parankine Vitalija Vonžutaite bei auksiniu partijos berniuku Vytautu Gapšiu.
Pastarasis, regis, išsisuks sumokėjęs piniginę baudą, tačiau smūgis partijai suduotas nemenkas.
Ar Darbo partija galėjo atlaikyti juodosios buhalterijos bylos tyrimą ir išsaugoti patiklius rinkėjus, besimėgaujančius nemokamomis vaišėmis, šratinukais ir pusbrolių aliukų ausis ir intelektą draskančiomis melodijomis? Galbūt. Bet tolesni sprendimai vienas po kito daužė partijos reitingus.
Seimo pirmininke po mažos revoliucijos partijos viduje, nustumdama Vydą Gedvilą tapo Loreta Graužinienė, pamažu suprantanti, kad nauja Lietuvos teta jai tapti nepavyks.
Ponios nekompetencija pavertė Seimo pirmininko institutą nuolatinės pajuokos objektu, jautresniems netgi sukeldama užuojautą.
Negana to, triuškinamą nesėkmę rinkimuose patyrė ir jaunieji Darbo partijos apologetai, žengę į politines aukštumas stačiai iš jaunimo organizacijos „Darbas“. V.Uspaskicho pabiručiai, naiviai patikėję, kad nežinia iš kur ištraukti 44 tūkst. atvers kelius jiems į Europos Parlamentą ir užtikrins amžiną rinkėjų meilę, nusvilo nagus.
V.Uspaskich pabiručiai, naivę patikėję, jog nežinia iš kur ištraukti 44 tūkstančiai atvers kelius jiems į Europos Parlamentą ir užtikrins amžiną rinkėjų meilę, nusvilo nagus.
Nusvilo nagus visa jaunųjų karjeristų, manančių, kad svarbu labai norėti ir visais būdais to siekti, karta, ištikimai sekusi paskui pažadus jiems žarstantį globėją.
Tikrovė pasirodė skaudi ir negailestinga, o rinkėjai… kritiški ir mąstantys.
Susimovė ne tik avantiūristiškai kvailas jaunimas, prapylęs visas pozicijas didžiuosiuose miestuose, bet ir patyrę partijos tūzai.
Antai Vytautas Vigelis Švenčionyse skausmingai užleido sostą amžinojo savo varžovo Rimo Klipčiaus sūnui Rimantui. Tai tik dar vienas pavyzdys, kad net ir neturėdami doro pasirinkimo provincijos rinkėjai nusprendė rinktis bet ką, tik ne Darbo partijos atstovus.
Už partijos principus ir veiklos metodus ištikimai kaunasi tik į Širvintų rajono merės kėdę iš paskutiniųjų besiropščianti Živilė Pinskuvienė, emocingai įtikinėjanti, jog jau antras su ja susijęs papirkinėjimo skandalas yra visiškas atsitiktinumas, oponentų ir visų piktųjų jėgų sąmokslas.
Ž.Pinskuvienė gal dar išsikapstys, tačiau likusi partijos dalis blaškosi skęstančiame partiniame laive, kurio kapitonui gresia asmeninė Lietuvos kalėjimų apžvalga. Darbo partijos poziciją dar labiau apsunkina buvimas valdančiojoje koalicijoje.
Socialdemokratai atvirai šaiposi iš visas kritikos strėles susirenkančių partnerių, nemokšiškai bandančių permesti kaltę ir atsakomybę praeities valdžioms ar tariamiems susidorojimams. Politinį kalinį ėmė vaidinti ir pats V.Uspaskichas.
Vaidmenį, tiesa, jis atlieka puikiai, sužavėdamas net ir užsienio publiką. Štai belgas EP liberalų ir demokratų aljanso (ALDE) lyderis Guy Verhofstadtas iš paskutiniųjų bandė įrodyti, kad V.Uspaskichas gali būti persekiojamas Lietuvoje dėl savo politinių idėjų.
Bėda, kad nei politinių idėjų, nei persekiojimo V.Uspaskicho byloje nerasta. Politinių idėjų šis veikėjas niekada net ir neturėjo, o persekioja jį tik prakeikti įstatymai, draudžiantys veikti taip, kaip galbūt labiau įprasta būtų korupciją toleruojančios šalyse, bet ne Vakarų politinėje kultūroje.
Bėda, kad nei politinių idėjų, nei persekiojimo V.Uspaskich byloje nerasta. Politinių idėjų šis veikėjas niekada net ir neturėjo.
Kas dabar laukia Darbo partijos?
Panašu, kad vis garsiau skamba kalbos ir vis rimčiau mezgamos derybos dėl jungimosi su kitomis partijomis, galimo perbėgimo į stabilesnę erdvę ir gal net pozicijų išsaugojimo.
Sunku sugalvoti tokį išsidėstymą, kuris padėtų žemyn stačia galva lekiančiai Darbo partijai išgyventi.
Lieka kelios realios gallimybės. Ne tokią beviltišką, politinės patirties turinčią partijos dalį gali praryti socialdemokratai. Blogesniu atveju, galimas jungimasis su tokia pačia sumušta Rolando Pakso mylėtojų sąjunga. Dar lidūnesniu variantu, bus kuriamas naujas, niekam nebeįdomus politinis darinys, kuriam vadovauti galėtų, tarkime, Artūras Zuokas.
Kas laukia jos lyderio? Tikėkimės, kad bausmė. Bausmė ne tik už nusikaltimus, bet ir už tai, kokią įtaką jis ir jo patikėtiniai darė patiklioms minioms, pasiruošusioms aukoti balsus už butelį ar absurdišką pažadą.
Galbūt net didesnė bausmė buvusiam lyderiui, garbintam Lietuvos būrų, būtų pabėgimas į Rusiją ir slėpynės nuo Lietuvos teisėsaugos. Tokią partiją jis jau yra sužaidęs, bet šį kartą jo grįžimo nelauks net ašaringosios Darbo partijos damos ar jaunosios sėkmingo prasisukimo pirmūnės.
Savaime suprantama, Darbo partijos pėdsakai nepranyks, tačiau liūdna pasakos pabaiga bus dar vienas optimistiškas ženklas Lietuvos politinėje padangėje.
Kaip ir pašalintojo prezidento ar violetinės tetos atveju – triukšmas nutyla ir lieka tik vis menkstanti naujo vado ieškanti kvailių minia ir sena viltis, kad kažkas kitas pasirūpins jų duona ir žaidimais.
