Visuomenę pasiekusi informacija apie Švietimo ir mokslo ministerijoje patyliukais rengiamą lytiškumo ugdymo programą rodo, kad apie gerą laiką drąsiai vis dar galės kalbėti tik ministrė Audronė Pitrėnienė.
Pirminės programos nuostatos turėtų stebinti bet ką, kas įsivaizduoja, kad gyvename XXI amžiaus vakarietiškoje valstybėje. Tokioje valstybėje, kurioje suvokiama, kad informacijos sklaida beveik nesuvaldoma, o paauglių seksas yra viena iš tikrovių, prieš kurias užsimerkiama.
Viena esminių lytiškumo ugdymo programos nuostatų – susilaikymo iki šeimos sukūrimo skatinimas. Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovė Jūratė Juškaitė puikiai pastebėjo, kad šalyje, kurioje moterys tuokiasi maždaug 27-erių, o vyrai 29-erių, tokie mokymai tiesiog absurdiški.
Santuokinis ir nesantuokinis seksas kažkodėl vis dar yra etinės kategorijos, o ne paprasčiausias aplinkybių apibūdinimas.
Ne paslaptis, kad tokias nuostatas lytiškumo ugdymo programai siūlo Katalikų bažnyčia. Pats siūlymas nėra joks blogis. Visiškai teisinga, kad Bažnyčia išsako savo poziciją, tačiau religinių dogmų formuojama etika neturėtų tapti sekuliarios valstybės piliečių lytiškumo ugdymo pagrindu.
Ji turėtų būti pateikiama kaip alternatyva. O štai naujosios programos gairėse alternatyva tampa ne tikėjimo pasirinkimas, bet kontracepcija. Atsiprašau, meluoju. Kontracepcija naujojoje programoje netgi nėra alternatyva.
„Žinios apie kontraceptines priemones neturi būti pateikiamos kaip alternatyva susilaikymui nuo ankstyvų lytinių santykių“. Taip bylojama programos juodraštyje. Tame pačiame juodraštyje raginama susilaikyti nuo aiškinimo apie lytines ligas ar užsiimti kontracepcijos propaganda.
Kitaip sakant, programoje, kurios darbo grupės sudėtis kažkodėl buvo slepiama (nepaisant to, kad Švietimo ir mokslo ministerija vadovaujasi praktika viešinti ekspertus, kurių siūlymais remiamasi), siūloma laukti stebuklingo nušvitimo santuokoje.
Tada, mieli moksleiviai, ir sužinosite, kaip ten būna to nedorojo sekso metu ir kokios pasekmės gali laukti.
Tada, mieli moksleiviai, ir sužinosite, kaip ten būna to nedorojo sekso metu ir kokios pasekmės gali laukti. Jei jau kažkokiu būdu šėtonas jus ir sugundys seksui, nesuvokiant kontracepcijos svarbos, tai neužmirškite, kad turite gerbti jumyse užsimezgusį vaisių, nors ir esate trylikos ar keturiolikos metų paauglė.
Velniai nematė, gal ir sakyčiau, kad geriau, jog iš gėdos mirštantys dėdės ir tetos nusprendžia nemokyti jūsų to, ko pačių neišmokė sovietinis sekso badas, bet ar ne jiems teks atsakomybė už tuos paauglius, kuriems jaunystę sugriaus nežinojimas?
Ar gerą laiką gebanti turėti ministrė mano, kad sugebės pamokomis apie dorus santykius santuokoje įtikinti užgniaužti seksualumą paauglius, kurie gyvena tokioje pačioje informacinėje tikrovėje, kaip ir tie, kuriems gero laiko leidimas jau patvirtintas įstatymu?
Kitaip sakant, ši programa rengiama dorinio ugdymo, o ne parengimo gyvenimo tikrovei labui. Kaip ir daugelis iki šiol buvusių programų. Gal todėl šiame variante neatsiranda ir menkiausios užuominos apie homoseksualumą.
Homoseksualiems jaunuoliams, kurių lytiškumo supratimas formuojasi būtent sudėtingoje ir dažnai žiaurioje mokyklos erdvėje, neatsiranda vietos švietimo programose.
Homoseksualiems jaunuoliams, kurių lytiškumo supratimas formuojasi būtent sudėtingoje ir dažnai žiaurioje mokyklos erdvėje, neatsiranda vietos švietimo programose. Tai erzina. Gerokai erzina. Net ne todėl, kad tai, kas vis plačiau suprantama visuomenėje, netampa programų dalimi.
Dalis vadinamųjų ekspertų, atstovaujančių visokiems susirūpinusių tėvų ar teisingo formato šeimų forumams, uzurpuoja tokius sprendimus ir formuoja programą, kuri turėtų sukurti jiems palankią tikrovę ir palaipsniui eliminuoti tuos, kurie niekur neišnyks.
Tokios programos tik įrodo, kad valstybės institucijos per daug atitrūkusios nuo visuomenės intereso ir formuoja vaizdinį pagal saugią formulę – įtikti tiems, kurie šaukia garsiai.
Galėčiau ir nusispjauti, tebūnie ministerija užsiima niekais, bet manęs neapleidžia viltis, kad politiką galima formuoti arčiau tikrovės. Kad galima gyventi valstybėje, kurioje lytiškumo ugdymo programas atneša ne tik gandrai, jos randamos ne tik kopūstuose.
Kad šeima yra ne tik besišypsantys šviesiaplaukiai rubuiliai vaikučiai, mama su prijuoste, samčiu ir barščių dubeniu, bei tėvas su plaktuku (tuo pačiu, su kuriuo vėliau prisigėręs ir prislėgtas nesprendžiamų psichologinių bėdų vaikysis tradicinės šeimos mamą).
Gal gandrai atneš mano anūkus jau į kitokią Lietuvą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Surežisuota Šarūno Kirdeikio tėvystė – socialinės iniciatyvos dalis
