Proeuropietiškų pažiūrų centristas Emmanuelis Macronas surinko 23,9 proc. rinkėjų balsų, o Nacionalinio fronto lyderė M.Le Pen liko antra su 21,4 proc. Kai kurie komentatoriai jau ėmė skelbti gerąją žinią apie įveiktą populizmą. Jie neteisūs ne tik dėl to, kad E.Macronui dar teks laimėti ir antrąjį turą.
M.Le Pen rezultatas šiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose yra dar vienas rimtas perspėjimas Vakarams, o ypač po „Brexit“ sukrėstai ir naujos tapatybės ieškančiai Europos Sąjungai.
Net jei už E.Macrono nugaros susiformuos proeuropietiška koalicija, Nacionalinio fronto lyderės rėmėjų gretos turėtų kelti nerimą. Daugiau nei kas penktas rinkėjas entuziastingai palaikė M.Le Pen pasiūlymus ir pritarė jos idėjoms. O tarp jų ne tik griežta imigracijos politika, bet ir pažadas palikti Europos Sąjungą.
M.Le Pen balsas buvo išgirstas ir šie rinkimai parodė, kad ji išties yra viena iš šalies politinių lyderių. Dar svarbiau yra tai, kad jos retoriką jau perima ir kiti dešiniųjų politikai, bandantys persivilioti savo rinkėjus.
Antras pavojingas signalas yra dar vienas smūgis tradicinių partijų įvaizdžiui. Nei Prancūzijos socialistai, nei dešinieji nepateko į antrąjį turą. Dabartinio šalies lyderio Francois Hollande'o populiarumas jo kadencijos metu priartėjo prie visiško minimumo, o kiti tradicinių partijų lyderiai patys įklimpę į savo problemas.
Francois Fillonui taip ir nepavyko atsikratyti korupcijos šleifo. Socialistas Benoit Hamonas pasirodė esąs silpnesnis už kraštutinių kairiųjų kandidatą Jeaną-Lucą Melenchoną. Tradicinės partijos Prancūzijoje patyrė krachą ir tai paryškina paties E.Macrono figūra.
Buvęs ekonomikos ministras niekada nebuvo išrinktas į jokią poziciją, o į prezidento rinkimus ėjo su prieš metus sukurtu politiniu judėjimu, kuriame beveik nėra žinomų politinių asmenybių.
Trečiasis pavojingas signalas yra tai, kad šiuos rinkimus, panašu, išgelbės prancūzų noras akcentuoti šalies ekonomines problemas. Būtent ekonominiai klausimai ir drąsūs pažadai reformuoti ne tik Prancūzijos, bet ir Europos Sąjungos ekonomikos politiką išvedė į priekį E.Macroną.
Su Donaldu Trumpu lyginta M.Le Pen šiuo atveju neturėjo rimtų argumentų. Jos rinkimų kampanija susidėjo iš pažadų spręsti šalies socialines problemas ir užtikrinti šalies sienų saugumą, tačiau to neužteko.
Būtent ekonominio saugumo reikalavimas ir nepasitikėjimas kartais per daug aštria ir absurdiška M.Le Pen retorika yra E.Macrono pranašumas jų kovoje.
Būtent ekonominio saugumo reikalavimas ir nepasitikėjimas kartais per daug aštria ir absurdiška M.Le Pen retorika yra E.Macrono pranašumas jų kovoje. Be to, ministru kurį laiką buvusiam E.Macronui netinka bendrieji radikalų kaltinimai korupcija ir neįgyvendintais pažadais.
Nepaisant viso to, M.Le Pen žinia buvo efektyvi ir ji konsolidavo nemažą rinkėjų būrį, kurie savo jėgą gali parodyti ir per parlamento rinkimus.
E.Macrono šalininkai skelbė, kad jo pergalė yra „atvirumo ir visuomeniškumo pergalė“, tačiau iš tiesų tai yra perspėjimas tradicinėms politinėms jėgoms, kad iniciatyva sprūsta iš jų rankų.
Prancūzijos prezidento rinkimai įtvirtino pastarųjų metų politinių procesų Vakaruose tendenciją – tradicine politika nusivylę nuosaikieji kaunasi prieš tradicine politika nusivylusius radikalus.
Tradiciniai kairieji ir dešinieji vėl liko stovėti pakraščiuose ir vaizduoti, kad galia vis dar yra jų rankose. Būtent taip beviltiškai atrodė dešiniųjų lyderio F.Fillono džiūgavimas dėl E.Macrono sėkmės.
Taip pat apgailėtinai atrodė ir JAV demokratų bei respublikonų elitas, susidūręs su D.Trumpo sėkme. Tradicinės partijos Vakaruose praranda savo įtaką ir jų nesėkmės dar labiau paryškinamos Europos Sąjungos lygmenyje.
Dar blogiau bus tai, kad dalis europiečių patikės, kad populizmas yra nugalėtas ir galios svertai krypsta į nuosaikiųjų pusę.
E.Macronas išgelbės Prancūziją nuo didelės suirutės, tačiau iš esmės tai bus Pyro pergalė. Dar blogiau bus tai, kad dalis europiečių patikės, kad populizmas yra nugalėtas ir galios svertai krypsta į nuosaikiųjų pusę.
Politologas Kęstutis Girnius jau pareiškė, kad žiniasklaida perdėjo populistinių jėgų grėsmę Prancūzijoje ir Vokietijoje. Mano manymu, derėtų kalbėti ne apie žiniasklaidos toną, o apie pačių politinių idėjų plėtrą ir grėsmingą situaciją savo atstovų partijų gretose nerandantiems nuosaikiesiems.
Kol kai kurie švęs M.Le Pen pralaimėjimą, XIX amžiaus politinėmis idėjomis pagrįstos tradicinės partijos toliau išgyvens krizę. Europos Sąjunga toliau liks įvelta į „Brexit“ procesą ir bandymus įtikinti savo veiksnumu. O politiniai radikalai M.Le Pen, G.Wilderso ar „Alternatyvos Vokietijai“ pavidalu ne tik nelieka nugalėti, bet ir tampa legitimiais politinio žaidimo dalyviais.
