Nesu naivus ir matydamas visuomenės mąstymo pažangos tendencijas turiu pripažinti, kad išorinio vakarietiškumo mes vis dar matome daugiau nei tikrųjų pokyčių. Prekiniai ženklai lietuvius vis dar veikia labiau nei liberalios demokratijos idėjos, tačiau tai visiškai suprantama.
Svarbu, kad vis akivaizdžiau darosi tai, jog aklas tradicijų laikymasis mus stumia arčiau autoritarinių valstybių, o laisvė vis dažniau suprantama ne tik kaip galimybė, bet ir vertybė. Kai kas sukandę dantis šią pažangą vadina „liberalų triumfu“, tačiau pasiekimų nedrįsčiau priskirti nė vienai partijai.
Kasdien augantis Lietuvos visuomenės vakarietiškumas turėtų džiuginti visus, kurie susirūpinę valstybingumo išsaugojimu.
Ir nors nuo tarpukario romantizmo apgirtę tautinės valstybės gynėjai ims aiškinti, kad Lietuvai šiuo metu reikalinga tautos stiprybė, aš griežtai atsakysiu – Lietuvai reikia daugiau įvairovės ir vakarietiškų vertybių.
Populiari idėja, jog mums užtenka narystės Europos Sąjungoje, kad būtume europinės bendruomenės dalimi, ar narystės NATO, kad būtume saugūs, atima atsakomybės jausmą. Į šias organizacijas mes patekome su dideliu sovietinio absurdo bagažu.
Sovietinis marazmas ir tingėjimas mąstyti iškyla į paviršių iki šiol – įvairių sąmokslo teorijų ar kvaištelėjusių iniciatyvų pavidalu.
Jis budėjo kartu ir prie Garliavos tvoros, ir skardžiai rėkė dėl Norvegijos atiminėjamų vaikų, o kasdien jį galite sutikti anoniminių interneto komentarų pavidalu, kur atsipalaidavę nuo atsakomybės savo kvailystes pilsto saujelė neapykantos fanatikų.
Sovietinis marazmas ir tingėjimas mąstyti iškyla į paviršių iki šiol – įvairių sąmokslo teorijų ar kvaištelėjusių iniciatyvų pavidalu.
Neseniai teko girdėti ES ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko kalbą, kurioje jis juokaudamas teigė, kad Lietuvai į ES ir NATO teko tiesiog brautis, nes niekam, tiesą sakant, ten mūsų nereikėjo.
Pastarųjų dienų geopolitiniai pokyčiai rodo, kad jei kas Vakaruose taip ir manė, tai dabar pagrindo pesimizmui nėra.
Nors Lietuva vis dar paklūsta taisyklei atsilikti nuo panašių, tačiau šiek tiek laisviau mąstančių Estijos ar Slovėnijos piliečių, bet pamažu mes tampame ne tik vakarietiškų vertybių gynybos bastionu, bet ir argumentuotu diskusijos dalyviu, kuris bus labai reikalingas tapatybės krizę išgyvenančiai Europai.
Mes tikime vieningos Europos projektu ir esame pasirengti ne tik patys už jį kovoti, bet ir padėti ilgoje Ukrainos laisvės kovoje.
Jau dabar Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė turi pripažinti, kad Baltijos valstybės atrodo kur kas patikimiau nei į Kremliaus maitvanagių lizdą pasirankioti trupinių skubanti Vengrija, nuolanki Bulgarija ar dėl slapto ginklų pardavinėjimo Rusijai šiandien tylinti Čekija.
Mes tikime vieningos Europos projektu ir esame pasirengti ne tik patys už jį kovoti, bet ir padėti ilgoje Ukrainos laisvės kovoje.
Dar svarbiau, kad Rusijos agresijos ir bendro saugumo klausimais mes jau nesame vieniši šaukliai, į kuriuos žvelgiama kaip į paranojišką postsovietinę valstybę.
JAV ir Izraelis mums tapo nebe tolimomis valstybėmis, o partneriais ir savotiškais kaimynais. Amerikiečių kariai, užtikrinantys mūsų ir visų europiečių saugumą, kaip namuose jaučiasi Lietuvoje. Panašu, kad istorines skriaudas ir ilgą muistymąsi Lietuvai atleido ir ambasadą Vilniuje atidarantis Izraelis.
Ne visai smagus, bet vienas iš akivaizdesnių Lietuvos vakarietiškumo ženklų – mes vis labiau nesuprantame Rusijoje vykstančio politinio absurdo teatro ir totalitarinių režimų iškankintos visuomenės abejingumo. Mus piktina viešųjų asmenų korupcija ir melas, ir, atrodo, pagaliau randame energijos ne tik viskuo nusivilti, bet ir atlikti būtinus darbus.
Ne visai smagus, bet, visgi, vienas iš akivaizdesnių Lietuvos vakarietiškumo ženklų – mes vis labiau nesuprantame Rusijoje vykstančio politinio absurdo teatro ir totalitarinių režimų iškankintos visuomenės abejingumo.
„Carnegie Europe“ instituto paskelbtame rašinyje „Vakarų Renesansas“ politikos analitikai Rolandas Freudensteinas ir Ulrichas Speckas skelbia, kad vakarietiškų vertybių ir vakariečio tapatybės gyvybingumas visiškai priklausys nuo pačių europiečių abejingumo ar sugebėjimo susitelkti ir kovoti.
Tiesa, šis procesas bus ilgas, skausmingas ir kol kas panašus į neįmanomą misiją.
ES teks išsaugoti kantrybę socialinės ir politinės bedugnės Graikijoje fone, persvarstyti ir perorientuoti savo energetinio saugumo politiką, suprasti chaotiškos Rusijos keliamą grėsmę ne tik šiandien, bet ir kelių dešimtmečių kontekste.
Tokiame geopolitiniame klimate mes tampame koziriu ES lyderių kišenėje. Mes vis dar puikiai suprantame laisvės kainą ir galime visam pasauliui priminti, kiek dėl jos teko kovoti ir aukoti.
Tuo pat metu, Lietuvai, panašu, pavyks išvengti pesimizmo ir apolitiškumo bangos, atvedančios į valdžią radikalus Pietų Europoje.
Mes esame Vakarai ir mums nebereikia trobų šiaudiniai stogais, klumpių, cepelinų ar krepšinio, kad patvirtintume savo tapatybę. Vakarietiškumas nebėra paslaptis. Sovietinis marazmas nebėra pateisinama diskurso dalis. Tai puiki laisvės pergalė, kurios pamokas dabar turėsime perduoti ir įkvėpimo ieškančiai Europai.
