2006 metais amerikiečių satyrikas, kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, Beavio ir Butt-Heado personažų kūrėjas Mike'as Judge'as į pasaulį išleido kultiniu tapusį filmą „Idiokratija“ („Idiocracy“). Jame pasakojama apie po užmiršto eksperimento ateityje atsibudusį kapralą Bauersą.
Vidutinio amerikiečio savybes atitikęs Bauersas nubunda ateityje, kurioje vyrauja antiintelektualizmas, didžiausią įtaką išlaikiusios prekės ženklus valdančios ir esminius instinktus tenkinančios korporacijos. Paprastai sakant, Bauersas atsibunda Amerikoje, kurioje susiformavusi kvailių valdžia, pasitikinti tik brutalia jėga, pašaipomis ir vienas kito žeminimu.
Ameriką valdo realybės žvaigžde buvęs ir prezidentu tapęs Dwayne'as Elizondo Mountain Dew Herbertas Camacho, kuris kalba šabloniška veiksmo filmų herojų kalba ir tuščiais šūkiais.
Tokią distopiją M.Judge'as siūlė stebėdamas tuometines Amerikos viešojo gyvenimo tendencijas. Filme ji idiokratijos pavidalą įgauna po 500 metų. Pats režisierius pripažįsta, kad jo satyrinė prognozė žymiai greičiau įgavo formą tikrovėje ir ypač atsiskleidė D.Trumpo politinio veikimo fone.
Kuo žalingas yra D.Trumpo išrinkimas? Nuo pat jo kandidatavimo respublikonų gretose pradžios, D.Trumpas pasižymėjo kaip kandidatas, kuris atvirai demonstruoja nepagarbą kitiems kandidatams. Ši nepagarba buvo teisinama, vadinant ją atvirumu, nuoširdumu ar kalbėjimu taip, kad jį suprastų net ir paprastas amerikietis.
Ta tariamai sėkminga agresyvi politinė retorika nepasikeitė ne tik po respublikonų išankstinių rinkimų, bet ir po pergalės ir patekimo į Baltuosius rūmus. D.Trumpas atvirai žemina jį kritikuojančius ar jam oponuojančius asmenis, neigia faktus ir atvirai atmeta bet kokią argumentaciją.
Tai yra „Idiokratijoje“ matomo politinio gyvenimo absurdo viena iš pirmųjų sąlygų. Bauerso situacijos komiškumas kyla iš to, kad nei jo politiniai patarėjai, nei visuomenė nebemoka ir net nesistengia argumentuoti, logiškai pagrįsti savo minčių. Skaito, kritiškai mąsto ir analizuoja tik pralaimėtojai. Pralaimėtojai verti pažeminimo ar pašaipų. Tokią diskurso formą siūlo ir D.Trumpas.
Nepalankūs faktai yra nuneigiami, o dėmesys nuo jų nukreipiamas sovietinės propagandos metodika.
Nepalankūs faktai yra nuneigiami, o dėmesys nuo jų nukreipiamas sovietinės propagandos metodika. D.Trumpo rėmėjai naudojasi būtent Kremliaus sukurtu ir palaikomu metodu.
Jo esmė yra paprasta – bet kokiai tezei pateikiama antitezė. Ši antitezė nebūtinai turi būti logiškai besisiejanti, bet turi priklausyti tezės kontekstui, būti emociškai tapati. Tada ši antitezė sugretinama su teze ir tariamai demonstruojama, kad jos abi yra moraline prasme lygios. Kadangi ir tezė, ir antitezė moraline prasme lygios, tai moralinė diskusija negalima ir nereikėtų net pradėti apie tai kalbėti.
Pateiksiu paprastą pavyzdį. Pačioje rinkimų kampanijos pabaigoje paviešintas garso įrašas, kuriame D.Trumpas giriasi galintis griebti bet kuriai moteriai už tarpukojo. Kaip į šio įrašo išplatinimą reagavo D.Trumpo rėmėjai ir idiokratijos ideologai?
Jų atsakas buvo paprastas: Hillary Clinton vyras Billas taip pat kaltintas seksualiniu priekabiavimu. Kaip tai panaikina D.Trumpo atsakomybę už jo žodžius? Nepanaikina. Bet iškelta antitezė pateikiama kaip moralinis ekvivalentas. Štai, Clintonas irgi priekabiauja, na ir kas?
Tokiu pačiu sofizmu į Vakarų kritiką dėl veiksmų Ukrainoje visada atsako ir Kremliaus ideologai. Rusų kariai Ukrainoje? Nėra tokių karių. Turite įrodymus? Tie įrodymai sukurpti subjektyvios žiniasklaidos. Galų gale, o amerikiečių karių Irake nėra? What about this and what about that.
Moralinės atsakomybės ir loginio pagrindimo panaikinimas, atveria galimybę kalbėti apie bet ką ir bet kaip. Viskas pateisinama ir nepateisinama tuo pačiu metu.
Moralinės atsakomybės ir loginio pagrindimo panaikinimas atveria galimybę kalbėti apie bet ką ir bet kaip. Viskas pateisinama ir nepateisinama tuo pačiu metu.
Tokia retorika reikalauja fanatiško gerbėjų palaikymo ir D.Trumpas kol kas vis dar išsaugo bent trečdalio amerikiečių pasitikėjimą. Tai yra mažiausiai visoje JAV prezidentų istorijoje, tačiau vis dar yra. Šie žmonės aktyviai kaunasi už idiokratijos įgyvendinimą.
Kodėl mums turėtų rūpėti šis Amerikos vidaus politikos procesas? Viena vertus, iš tiesų, D.Trumpo komandoje esantys generolai ir blaivesnio proto respublikonų atstovai vis dar išsaugo racionalų užsienio politikos veikimą. Bet jie patiria vis didesnį spaudimą ir vis sunkiau suvaldo spontanišką kūdikio prezidento elgesį ar pasisakymus.
Naujausias, ir Lietuvai pavojingas, pavyzdys – D.Trumpo teiginiai, kad jis pasitiki Vladimiru Putinu, kai šis teigia, jog Kremlius neturėjo nieko bendro su bandymais daryti įtaką JAV prezidento rinkimams. Pasitiki labiau nei JAV žvalgyba. Nei Vakarų pasaulio lyderiais.
Savaime suprantama, kad D.Trumpas tokias nesąmones paisto bandydamas išsukti savo degančią uodegą, bet šis politinis cinizmas yra dar vienas nevaldomo ir desperatiškai veikiančio JAV prezidento pavyzdys. Jei galima vieną kartą pasitikėti V.Putinu, kai šis dėsto, kad milžinišką propagandos aparatą užsukę rusai neturi nieko bendro su informaciniu karu ir bandymais daryti įtaką kitose valstybėse, tai kodėl nepasitikėti juo Ukrainos ar, tarkime, Baltijos valstybių klausimu?
Šias idiokratijos sklaidos formas bando pritaikyti ir D.Trumpo pergale apsidžiaugę Europos populistai, radikalai ar tiesiog interneto padugnės. Jie stengiasi formuoti naująjį diskursą, kuriame pažeminimai ir nepagarba faktams atsveria tiesos ir moralios politikos siekį.
Lietuvoje taip pat pastebimi pavieniai bandymai taikyti panašią metodiką, kai kažkam vis trukdo iliuziniai priešai, papirkta žiniasklaida ar kitos tamsiosios jėgos, kurių priežastingumo nesugebama pademonstruoti.
Mūsų didžiausia laimė yra tai, kad mes vis dar labai įtarūs ir atsargūs rusiškos propagandos instrumentams.
Tiesa, vis didesnė grėsmė, kad šios propagandos metodai ateis pas mus tiesiai iš vakarietiško populizmo gretų, kur jau bus išgraužę nemažą viešosios erdvės dalį.
Tiesa, vis didesnė grėsmė, kad šios propagandos metodai ateis pas mus tiesiai iš vakarietiško populizmo gretų, kur jau bus išgraužę nemažą viešosios erdvės dalį. Štai D.Trumpo rėmėjai Lietuvoje, griežtai žiūrintys į Kremlių, jau perima panašią retoriką ir labiau nei V.Putino bijo buvusios JAV valstybės sekretorės.
Prie racionalaus diskurso pabaigos prisideda ir dabar beviltiškai gūžčiojantys socialinių tinklų kūrėjai, nesitikėję, kad iniciatyvą jų platformose taip lengvai perims interesų grupių valdomos trolių ar botų armijos. Prisidedame ir mes, nutylėdami netiesos ar absurdo akivaizdoje.
Vieneri idiokratijos metai JAV turėtų būti geras perspėjimas visam Vakarų pasauliui. Kelias link distopijų yra žymiai trumpesnis ir lengvesnis, o norint pasukti atgal reikia milžiniškų pastangų ir sugrįžimo prie racionalių pokalbių, argumentacijos, griežto tiesos sakymo tiems, kurių tikslas tik tyčiotis, žeminti. Galiausiai, tiesiog noro išklausyti ir išgirsti tuos, kurie nori kalbėti ir turi ką pasakyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Lietuvos skandalai ir linčo teismai kaip neįvykusios svarbios diskusijos
