Moderniosios Turkijos istorija jau iki šiol buvo pažymėta keturių karinių perversmų. Naujausias ligšiol buvęs – 1997 metais įvykęs premjero Necmettino Erbakano atstatydinimas, pramintas „postmoderniuoju perversmu“. Vis dėlto, liepos 15-osios naktis pasižymėjo krauju ir prasidėjusia keršto kampanija.
2003 metais šalies premjeru tapęs Recepas Tayyipas Erdoganas žengė panašiu keliu kaip ir ankstesni politiniai lyderiai. Už didesnę religijos įtaką pasisakantis buvęs Turkijos premjeras, o dabar prezidentas, turėjo sulaukti sekuliarumą ginančios kariuomenės atkirčio.
Iki šiol Turkijos lyderiui pavykdavo sėkmingai išlaviruoti, griežtai kontroliuojant pertvarkas valstybinėse institucijose, skaidant savo priešininkų stovyklas ir aršiai persekiojant JAV gyvenančio oponento Fethullah Guleno šalininkus.
Tikroji šio nepavykusio perversmo istorija prasidėjo būtent šeštadienio ryte, kai paaiškėjo, kad sukilusių karininkų rėmėjų visuomenėje beveik nėra, o gatves užvaldė R.T.Erdogano šalininkai.
Tie, kurie iki tol skelbė apie būtinybę palaikyti demokratiškai išrinktą šalies lyderį ir atstatyti tvarką į chaosą grimztančioje NATO šalyje, ES partnerėje, buvo pastatyti prieš paradoksą. Vadinamosios Turkijos demokratijos paradoksą.
„Demokratija yra kaip traukinys. Kai pasieki tikslą, tu iš jo išlipi“, – tokią R.T.Erdogano citatą turėtų gerai įsiminti Vakarų pasaulio lyderiai.
„Demokratija yra kaip traukinys. Kai pasieki tikslą, tu iš jo išlipi“, – tokią R.T.Erdogano citatą turėtų gerai įsiminti Vakarų pasaulio lyderiai. Šeštadienį ryte, apgynus demokratiškai išrinktą šalies valdžią ir sulaukus visų parlamento partijų palaikymo, iš šio traukinio buvo išlipta.
Numalšinus neramumus jau atleisti ir suimti 3000 karių ir aukšto rango karininkų, atleisti beveik 9 tūkstančiai vidaus reikalų ministerijos pareigūnų bei 2745 teisėjai.
Europos Komisijos atstovas Johannesas Hahnas jau prabilo apie tai, kad šie tariamai nelojalių pareigūnų sąrašai buvo sudaryti dar prieš nepavykusį perversmą ir dabar jais sėkmingai naudojamasi valant sistemą nuo visų, kurie galėtų trukdyti R.T.Erdogano ir jo partijos įsigalėjimui.
Taigi, kas laimėjo šį penktadienio nakties mūšį Stambule ir Ankaroje? Akivaizdu, kad savo rėmėjų galią pademonstravusiam R.T.Erdoganui pavyks dar labiau sustiprinti pozicijas. Visi, kurie svajojo apie F.Guleno reformas ar grįžimą prie minkštesnės religijos įtakos politiniams procesams, bus išspirti lauk.
Susidorojimas bus nuožmus ir greitas. Šeštadienį jau prabilta ir apie mirties bausmės grąžinimą. Vargu, ar Ankara žengs taip toli, kad sukilėliams imtų taikyti masines egzekucijas. Nuo tokio žingsnio stabdytų ir būtinybė išlaikyti bent jau apsimestinai partneriškus santykius su Vakarais.
Bet R.T.Erdoganas pasinaudos šia galimybe, kad įrodytų, jog taikstomasi nebus. Taip pat, kaip iki šiol nebuvo diskutuojama su kritikuojančiais žurnalistais ar kurdų protestuotojais. Demokratiškai rinktas lyderis neketina klausyti kitokių nuomonių ar laukti opozicijos iššūkio.
Demokratiškai rinktas lyderis neketina klausyti kitokių nuomonių ar laukti opozicijos iššūkio.
Turime vieną laimėtoją. O dabar ženkime prie pralaimėjusiųjų sąrašo. Jame pirmu numeriu reikėtų išskirti tuos, kurie turėjo vilties, jog toks perversmas galėtų sugrąžinti liberalesnių idėjų šalininkų įtaką Ankaroje.
Toliau žengia Europos Sąjunga. Migrantų krizės akivaizdoje premjero Ahmeto Davutoglu vedama Turkija buvo vadinama patikima partnere, kuri prisideda prie naštos Europai mažinimo.
Per pastaruosius mėnesius neliko ir premjero A.Davutoglu, kurį pakeitė žymiai ištikimesnis R.T.Erdoganui Binalis Yildirimas. Santykių atšilimas su Rusija ir ekonominių ryšių su Izraeliu atnaujinimas taip pat pažymėjo naują pradžią.
Turkija vis dar yra veikli NATO narė ir gali demonstruoti partnerystę ES, tačiau ji žaidžia pagal savo taisykles. Ar tai būtų netoli jos oro erdvės pasirodęs rusų karo lėktuvas, ar neramumų malšinimas savo šalyje – viskas vyks kitaip, nei tai darytų Vakarų klubo žaidėjai.
R.T.Erdogano žaidimas labiau primena kompromisų nepripažįstančią kovą anapus gėrio ir blogio.
Įvykiai Turkijoje dar kartą atvėrė akis gąsdinančiai tiesai. Gyvename ne tokioje geopolitinėje situacijoje, kurioje galėtume procesus vertinti per gerųjų ir blogųjų prizmę. R.T.Erdogano žaidimas labiau primena kompromisų nepripažįstančią kovą anapus gėrio ir blogio. Kovą, kurios esmė – išsaugoti galią.
Tokiomis sąlygomis galime teigti, kad vienintelis naudingas dalykas mums būtų kuo labiau nuspėjama valdžia. Bet ir tokios prabangos neturėsime.
Turkija išliks uždelsto veikimo bomba, su kuria privalėsime atrasti bendrus tam tikrų klausimų sprendimus. Tuo pat metu išlikdami prie savųjų vertybių, nežengdami Putino, Erdogano ar kitų galios maniakų keliu anapus gėrio ir blogio.
TAIP PAT SKAITYKITE: Karinių perversmų šiuolaikinėje Turkijoje istorija: buvo net keturi
