Savaitgalį paskelbtos apklausos fiksavo Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos (LVŽS) nuosmukį rinkėjų akyse. Ramūno Karbauskio partija prarado patraukliosios rinkėjams vardą, o pats partijos lyderis savaitę užbaigė naujų nesusipratimų ir slapstymosi skandale.
Vietoje to, kad išeitų ir paaiškintų žurnalistams, kuo užsiima ir kodėl tūno viešųjų ryšių agentūroje, vienas įtakingiausių Lietuvos politikų pradeda kurpti pasiaiškinimų tinklą, kuriame pats susipainioja ir užbaigia viską pasakomis apie socialinį eksperimentą.
Prabėgus kiek daugiau nei pusmečiui, valstiečiai žalieji iššvaistė turėtą pasitikėjimo dalį ir, panašu, neketina mažinti apsukų. R.Karbauskis apibendrino Seimo pavasario sesiją, pabrėždamas, kad parlamento dauguma dirba ne tam, kad ją mėgtų. Lietuviai į tai reaguoja ir, išties, pradeda nemėgti. Kai kurie net pereina į atvirą neapykantą.
Viena vertus, dar viena gelbėtojų įvaizdį turėjusi politinė jėga susidūrė su tikrove. Kita vertus, Lietuvos viešoji erdvė su savotišku džiaugsmu laukė šios akimirkos. Su tokiu pačiu azartu laukiama ir dar vienos R.Karbauskio ir Gretos Kildišienės epopėjos dalies, nukreipiančios dėmesį nuo rimtų politinių ir socialinių klausimų, mažinančios įtampą dėl ateities nežinomybės.
Su tokiu pačiu azartu laukiama ir dar vienos R.Karbauskio ir Gretos Kildišienės epopėjos dalies, nukreipiančios dėmesį nuo rimtų politinių ir socialinių klausimų, mažinančios įtampą dėl ateities nežinomybės.
Ilguoju laikotarpiu mes diskutuojame apie demografijos problemas, naujos ekonominės krizės, grėsmių valstybei klausimus, tačiau čia pat numetame šias temas ir bėgame prie aktualijų, kurios yra lengvesnės ir patogesnės. Jose slypi dar nepasakyti pokštai ir galimybė kritikuoti be konstruktyvių siūlymų.
Tai nėra tik Lietuvos visuomenės problema. Nepaisant to, kad kaip niekas kitas žavimės raudomis ir kultūroje fiksuojame neišvengiamą būties tragizmą, bet šiuo atveju niekuo neatsiliekame nuo amerikiečių, rusų ar britų.
Protestas prieš tikrovę, balsavimas ir veikimas prieš, įvykio ir sensacijos, greito pokyčio ir net rizikos, pavojaus laukimas – visos šios savybės priskirtinos ir tiems, kurie troško Donaldo Trumpo pergalės ar „Brexit“. Tai yra saldus destrukcijos džiaugsmas, suvokiant, kad kompleksinė tikrovė yra per daug sudėtinga, kaita lėta, o atsakymai nežada būties lengvumo.
Ką daryti susidūrus su tikrove, kurios neįmanoma pakeisti arba kurios kaita yra tokia sudėtinga, kad asmeninė iniciatyva ar vienos institucijos veikimas nepadės? Lieka tik sarkazmas ir mėgavimasis neišvengiamybe, slapta auginant nerimą ir nežinojimo suvokimą.
Didžiausi D.Trumpo gerbėjai liko ciniški ir agresyvūs troliai arba fanatiški rėmėjai, matantys išganymą tik šiame asmenyje. Didžiausi „Brexit“ rėmėjai dabar dairosi atgal arba guodžiasi, kad viskas kažkaip susitvarkys, kažkokiu stebuklingu būdu Jungtinė Karalystė nepraras savo pozicijų.
Po destrukcijos ateina sunkus rimtų sprendimų ir atsakomybės rytas.
Lietuviškoji Gedimino pilies situacija, šiuo klausimu, yra chrestomatinė. Valstybės simboliu laikomas objektas yra įstrigęs tarpinstituciniuose ginčuose ir atsakomybės permetimo žaidime. Individai pyksta ant institucijų, tačiau slapčia supranta, kad tik jos čia kažką ir gali pakeisti.
Visame šiame procese aktyviai dalyvauja ir žiniasklaida, perteikdama visuomenės nuotaikas ir jų kaitą. Jai taip pat tenka dalis atsakomybės už isterijos ir nerimo augimą, kuris išsiskleidžia dėmesį medžiojančiose antraštėse ir ryžte dalyvauti R.Karbauskio slėpynių ir minčių painiojimo žaidime.
Žurnalistai laukė aštuonias valandas, kad pamatytų gėdingai išsliūkinantį, į automobilį sėdantį ir nurūkstantį R.Karbauskį. Medžioklė pavyko. Bet ką mes sužinojome? Patvirtinome patys sau, kad politiniame elite yra besislapstančių ir melo nevengiančių asmenų, bet tuo pat metu netiesiogiai dar kartą patvirtinome, kad mielai dalyvaujame beprasmėse gaudynėse. Skubame iš paskos, nes kažkas pradėjo bėgti.
Štai taip būtų ir su slenkančia žemyn Gedimino pilimi. Transliuotume ją tiesiogiai, viskas nuolat pildoma. Reporteriai iš įvykio vietos pasakotų, kuri dalis dabar rieda žemyn.
Štai taip būtų ir su slenkančia žemyn Gedimino pilimi. Transliuotume ją tiesiogiai, viskas nuolat pildoma. Reporteriai iš įvykio vietos pasakotų, kuri dalis dabar rieda žemyn. Būtų sukurtos apklausos, kuriose žiniasklaida teirautųsi liaudies: kas labiausiai kaltas dėl griūties? Muziejus? Medkirčiai? Šimašius?
Žmonės su spragintais kukurūzais stovėtų papėdėje ir keiktų valdžią bei institucijas. Kai kas verktų, kai kas rėktų, kai kas keiktųsi, bet dauguma tiesiog žiūrėtų. Kaip į ugnį, kaip į beviltiškai pralaiminčią krepšinio rinktinę, kaip į vidurnaktį iš viešųjų ryšių kamarėlės lendantį vieną įtakingiausių Lietuvos politikų.
Nes buvome mokomi ir patys išmokome mokyti mėgautis tuo, kad štai ir vėl nepavyko. Ir vėl išrinkom vagis. Ir vėl nepaėmė į rinktinę to, ką turėjo paimti. Ir dar pilis nugriuvo. Nuolat pildoma.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas V.Landsbergis: Pilies nučiuožimo klausimu
