Viena iš svarbiausių savybių, leidusių kalbėti apie naujos visuomenės formos, naujo evoliucinio etapo atsiradimą – informacijos sklaida ir jos prieinamumas. Technologinė pažanga, interneto plėtra ir socialiniai tinklai sukūrė unikalią situaciją, kai beveik visi pasaulyje vykstantys procesai gali būti stebimi, beveik visi įvykę – atrandami ir suprantami.
Žinojimas tapo nebe jėga, o kasdienybės dalimi. Nebe privilegija ir siekiamybe, o kelių mygtukų paspaudimu atliekama funkcija. Net ir tamsiausiame provincijos užkampyje gyvenantis atsiskyrėlis internetu gali sekti Donaldo Trumpo „Twitter“ paskyrą ir sužinoti, kokią naują nesąmonę į pasaulį tiesiai iš rytinio apsilankymo ant unitazo paleido JAV prezidentas.
Socialinių tinklų ir skaitytojams vis labiau atsiveriančios žiniasklaidos pagalba tas atsiskyrėlis gali išsakyti savo nuomonę, kuri tuojau pat paskelbiama ir įkalama internetinėje akimirksnio amžinybėje.
Štai čia lyg ir turėtų pasirodyti likusios dvi žinių visuomenės kokybės, kurias garantuoja informacijos prieinamumas. Tos dvi lemtingos kokybės – išsilavinimas ir nuolatinė mokymosi pastanga.
Deja, bet informacinės visuomenės bandymas atkartoti Apšvietos idealą atsimušė į tą pačią kliūtį. Informacijos prieinamumas, jos sistemingas pateikimas ir nenutrūkstamas faktų srautas nebūtinai užtikrina visuomenės ar bent jau didžiosios jos dalis progresą.
Nutiko tai, ką aš pavadinčiau Nuomonės visuomenė.
Nutiko tai, ką aš pavadinčiau Nuomonės visuomenė. Aktyvios, pilietiškos ir informaciją gebančios atsirinkti visuomenės utopiją pakeitė visiškai kitokia jos forma. Pasirodė, kad sėkmingai dalyvauti viešojoje erdvėje nereikalingas nei pilietinis aktyvumas, nei informuotumas, nei gebėjimas blaiviai vertinti situaciją.
Šis abstraktus kontekstas, kurį jums čia paskubomis nupiešiau, bandydamas parodyti nuomonės visuomenės gimimo pagrindą, atveda link dabarties Lietuvos ir viso pasaulio įtampų bei nerimo priežasties.
Vytis ar kalnelis? Cvirka ar Škirpa? O ką Vanagaitė? O ką Statkevičius? Ką šį kartą iškrės nenuorama Egidijus Dragūnas? Girtas suvėžins kokį mažiau žinomą praeivį? O gal surengs atsisveikinimo koncertą ir emigruos į Rusiją, kur priklaupęs išreikš amžinąjį palaikymą Vladimirui Putinui?
Kieno eglutė gražesnė? Vilniaus? Kauno? Rudaminos? Kas laimės prezidento rinkimus, kurių kampanija dar net neprasidėjo ir joks realus kandidatas nėra paskelbęs apie savo kandidatavimą? Ar Lietuva išnyks? Ar Gedimino kalnas nupuls ir nusineš su savimi Valdovų rūmus?
Visus šiuos klausimus nuolat sprendžia, aptaria, juokauja ir liūdi dėl jų ne tik socialiniai tinklai, bet ir į juos dar neįžengę informacinės visuomenės dalyviai. Privalai turėti savo nuomonę ir, Dieve apsaugok, jei tavo nuomonė bus mažiau gerbiama ir išklausoma, nei keturiasdešimt metų prie šio klausimo dirbančio eksperto.
Privalai turėti savo nuomonę ir, Dieve apsaugok, jei tavo nuomonė bus mažiau gerbiama ir išklausoma, nei keturiasdešimt metų prie šio klausimo dirbančio eksperto.
Informacinė visuomenė buvo įsivaizduojama kaip kūrybingų ir unikalių idėjų turinčių individų vieta. Nuomonės visuomenėje susikūrė tik vienas tikras socialinis sluoksnis – pasyvus komentatorius. Iškilo grėsmė tik profesionalaus komentatoriaus, analitiko, eksperto vaidmeniui. Nes tik jį gali nuplauti vis besiplečianti visaliaudinė nuomonės banga.
Nuomonės banga tokia ėdri, kad jai nėra itin svarbu, ar bus svarstomas Kauno Kalėdų eglutės, ar Holokausto klausimas. Ar bus vertinamas Ramūno Karbauskio, ar kurio nors Nobelio premijos laureato protas. Viskas yra komentuotina, vertintina ir pervirškinama, paleidžiant neatremiamą kontrolinį šūvį – čia tik mano nuomonė.
Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie politikų ir kitų aktyvių veikėjų pastangas savintis istorijos mokslo klausimus sakė: „Norėčiau, kad žmonės gerbtų kompetencijas, pasiaiškintų. Jei nesi apsiskaitęs, tai bent patylėk, daryk mažus, kuklius darbus. Nepulk akių draskyti, rėkti. Dabar visur pilna isterijos – kas, ką ir kaip pasakė.“
Sakyčiau, kad tokia valios maksima turėtume vadovautis dabartinėje viešojoje erdvėje. Ne bandydami perrėkti garsiausiai baubiančius, ne bandydami išklausyti visų ir kiekvieno nuomonę bet kuriuo klausimu, o mažindami isteriją ir grįždami prie mažų darbų.
Aš štai padėsiu tašką šiame tekste ir grįšiu nuo komentaro prie rimtesnio straipsnio, kuriame bus galima sužinoti kiek daugiau ir susipažinti su kieno nors kompetencija. Jūs grįšite prie savo darbų. Ir galbūt pasistengsite susivaldyti nuo nuomonės bet kuriuo klausimu, permąstysite, ar norite būti informacinės ar nuomonės visuomenės dalimi.
O jei kam nepatiko, ką aš čia parašiau, tai žinot – čia tik mano nuomonė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Laisvės premija – į Garliavos patvorius
