Tie, kurie po Paryžiaus įvykių kalbėjo apie karą prieš terorą, gali tik pasikartoti. Pasikartosiu ir aš. Visos Europos šalys turi veikti solidariai ir prisidėti prie karinės kampanijos prieš „Islamo valstybę“. Kad ir kokia sudėtinga situacija būtų Sirijoje, kurioje daugiau Europos priešų nei draugų, bet būtent ši grupuotė kelia didžiausią pavojų.
Europos Sąjunga kuria grupę kovai su teroru, NATO žada didinti finansavimą būtent šiai sričiai. Tai nėra tik tušti žodžiai. Tai pavėluoti, bet prasmingi žingsniai, kurie dar labiau užverš kilpą ant džihadą laisvei paskelbusiųjų kaklų.
Europa veikia lėtai, bet tikslingai. Mes neleidžiame sau įniršti ir tiesiog mėtyti bombų, bet gebame vieningai dirbdami sukurti strategiją, kuri grąžintų stabilumą.
Paradoksalu, bet kariniai veiksmai yra lengviausia kovos prieš terorą dalis. Antroji ir žymiai sunkesnė laukia pačioje Europoje, kuri ir subrandina didžiąją dalį teroristų. Nepaisant visų kalbų apie pabėgėlių gretose tūnančią grėsmę, mirtininkų sprogdintojų pilietybės sako ką kitą.
Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės piliečiai „Islamo valstybės“ gretose parodo, kad ekstremizmui nėra teritorinės ribos. Europa neapsisaugos nuo teroro grėsmės tiesiog sustiprinusi išorinių sienų apsaugą. Teroras slypi pačioje Europoje ir tai suvokti sudėtinga ne tik Briuselyje, bet ir Vilniuje, Rygoje ar Taline.
Teroras slypi pačioje Europoje ir tai suvokti sudėtinga ne tik Briuselyje, bet ir Vilniuje, Rygoje ar Taline.
Po Briuselio atakų viešojoje erdvėje ir vėl pasigirdo piktdžiugiškų komentarų: pažiūrėkit, ir vėl musulmonai! Bet ar tie žmonės, kurie desperatiškai bando nužudyti kuo daugiau žmonių, kad primintų apie savo fanatiškas idėjas, išties yra islamo atstovai?
Ar milijardas pasaulio musulmonų išties nori sunaikinti pasaulį? Ar mes norime sunaikinti tą milijardą? O galbūt įsivaizduojame modernų pasaulį, kuriame žmones sugebėsime išdėlioti taip, kad gyventume vieno tikėjimo, vienos rasės, vienos kultūros valstybėse?
Kai stebite Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos ir kitų futbolo rinktinių rungtynes, ar jums vis dar atrodo, kad jose žaidžiantys musulmonai negali būti komandos, ginančios savo šalies vėliavą, giedančios himną, dalimi?
Nebūkime naivūs. Musulmonų bendruomenės yra neatskiriama Europos tapatybės dalis. Tai, kad jos tapo radikalių idėjų židiniais, parodo ne kažkurios pusės kaltę, o problemą valstybės strategijoje, gebėjime integruoti tuos piliečius, kuriems suteikiama teisė gyventi šioje šalyje.
Kitais atvejais – negebėjimą atskirti tų, kurie tik naudojasi pilietybe, tačiau akivaizdžiai planuoja destruktyvią veiklą. Saugumas niekada nebuvo ES valstybių prioritetas. Pripažinkime, ši problema egzistuoja ne tik Belgijoje, bet ir pas mus.
Briuselio įvykiai iškelia padarytas klaidas, į kurias lengva baksnoti pirštu, tačiau dabar svarbu išmokti pamokas. Rusijos grėsmė pažadino Europos valstybes gynybos srityje. Dabar metas susimąstyti ir apie specialiųjų tarnybų veiklą bei dalinimąsi svarbia informacija.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas vieno pokalbio metu yra prasitaręs: „Jūs kalbate apie Izraelio požiūrį saugumą … Kad mes esame pavyzdys, esame geri šioje srityje. Žinote, kodėl mes esame geri? Nes mes neturėjome kitos išeities“.
Kitos išeities nėra. Europos nepakeisime, primesdami jai grįžimo į utopinę būklę naratyvą.
Tai tinka ir Europai. Kitos išeities nėra. Europos nepakeisime, primesdami jai grįžimo į utopinę būklę naratyvą. Europą galima keisti tik kasdieniais ir konkrečiais žingsniais. Artindami atskirtas bendruomenes, atskirtus individus, bandydami užmegzti dialogą su tais, kurie nori kalbėti, tačiau yra neišklausyti.
Deklaracijos ir ryžtas, žinoma, svarbu, tačiau tas karas turėtų būti ne isteriškas šurmulys ir nepasitenkinimo banga. Tik ramus ir konstruktyvus veikimas yra tinkamas atsakas tiems, kurie bando kelti chaosą ir kiršinti Europą jos pačios viduje. Tai galioja ir Rusijos grėsmei, tai galioja ir „Islamo valstybei“, tai galioja ir tiems europiečiams, kurie jau trimituoja apie artėjančią laikų pabaigą.
Ar tai grėsmė visai Europai, visai kultūrai ir civilizacijai? Jokiu būdu. Europa nesubyrės ir nepranyks iš Žemės planetos dėl kelių tūkstančių viskam pasiryžusių religinių fanatikų siautėjimo.
Blogiausia – patikėti, kad išties atsidūrėme paradokse, kur nėra pasirinkimo. Galime tik pakenkti sau ir gyventi dar labiau komplikuotame pasaulyje, jei išties pasiduosime tikėjimui, kad Europa griūna, kad mūsų pasirinkimas yra laisvė arba saugumas, atvirumas arba taika. Nesąmonė. Europa geba būti ir atvira, ir saugi.
Ji tai įrodinėjo ištisus šimtmečius ir, kad ir kaip mes norėtume kutenti savo vaizduotę apokalipsės vaizdiniais, keli bepročiai laisvos ir didingos Europos nesugriaus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Britų profesorius: „Jei tai taps karu tarp islamo ir Vakarų, turėsime 1,6 milijardo priešų“
