Sovietinių laikų šaržai inteligentą vaizdavo kaip dykinėjantį, nuo tikrovės atitrūkusį ir daug naudos nenešantį tipą. Agrarinei ir industrinei visuomenei intelektualai buvo balastas, kuris lyg ir reikalingas sovietinio pseudomokslo vystymui, tačiau tuo pačiu metu reikalaujantis nuolatinio stebėjimo ir tramdymo.
Šalia žemės ūkio darbininko, inžinieriaus ar kokios bufeto vadovės inteligentas turėjo baimingai gūžtis, tikėdamasis, kad negaus per ausį už savo per gudrias kalbas.
Net ir stebimi bei tramdomi šie intelektualai gebėjo burtis ir sistemos pašonėje brandinti laisvą mintį, atvedusią link nepriklausomybės. Būtent aktyvūs ir gebėję mintimi aukščiau buitinių problemų pakilti akademinio pasaulio atstovai paskleidė valstybingumo idėją ir turėjo drąsos ją aiškinti, ginti pamažu yrančioje totalitarinėje sistemoje.
Požiūris nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje lyg ir pasikeitė, tačiau strigusi ir nuolat vykdymo pažadu gyva švietimo reforma taip ir nesukūrė sąlygų, kuriose akademinės bendruomenės narių darbai būtų pelnytai įvertinti.
Trumpai aprašius kontekstą galima šokt į dabartį, kurioje akademinė bendruomenė jau skambina pavojaus varpais, o ironiškai „Paskutiniu prioritetu“ pasivadinęs judėjimas surengė protesto akciją, kurioje simboliškai prognozuojamos aukštojo mokslo laidotuvės.
Aukštasis mokslas išties atrodo paskutiniu prioritetu šalies biudžete, kur atlyginimų didėjimą ir mokestinės naštos mažėjimą tyliai užsitikrino žemdirbiai ir teisėsaugos atstovai.
Galima kalbėti apie sistemines švietimo problemas ir būtinybę optimizuoti universitetų tinklą, tačiau šios priemonės nepakeis esminio požiūrio, kurį geriausiai atskleidžia valstiečių žaliųjų ir Sauliaus Skvernelio valdžios sprendimai.
Aukštasis mokslas išties atrodo paskutiniu prioritetu šalies biudžete, kur atlyginimų didėjimą ir mokestinės naštos mažėjimą tyliai užsitikrino žemdirbiai ir teisėsaugos atstovai.
Antradienį, balsuojant dėl kitų metų biudžeto, jauni mokslininkai ir dėstytojai nepasirodė verti papildomų dešimties milijonų eurų. Finansų ministerija tokį sprendimą paaiškino lakoniškai: finansinės galimybės trūkumas.
Bet tikroji tiesa ta, kad švietimas ir ypač akademinės bendruomenės stiprinimas išties pasmerktas paskutinio prioriteto vaidmeniui. Akademinio elito vaidmuo nėra reikšmingas ūkiškai ir teisėsaugiškai valdžiai. Gerbiami inteligentai gali pašūkauti ir nusiraminti.
Ūkiškoje valstybėje trisdešimt papildomų eurų, vadinamųjų Vaiko pinigų, atrodo kaip atsakymas valstybės ateičiai. Lyg keliolika papildomų eurų išties staiga suburtų valstybę, sustiprintų jos branduolį ir imtų motyvuoti gyventi ir auginti vaikus Lietuvoje. O tuo metu dėstytojo atlyginimas neskiria jo darbo nuo sėdėjimo kasoje ar patiekalų nešiojimo.
Paradoksalu, kad tokie sprendimai priimami valstybingumo šimtmečio akivaizdoje, kai bandoma permąstyti praėjusio šimtmečio istoriją ir brėžti gaires naujam, ateinančio šimtmečio valstybingumui.
Juk skaityti, mąstyti, kritikuoti – laisvalaikio pramogos, nudirbus žemės ūkio darbelius, sukūrus pridėtinę vertę.
Šis Seimas valstybingumą visų pirma mato lysvėje, parduotuvės kasoje ar nuovadoje. Idėjinis lygmuo ir garsiai rėkti nemokantys ar savo politinių interesų įžūliai neprastūminėjantys inteligentai gali glaustis šalia. Juk skaityti, mąstyti, kritikuoti – laisvalaikio pramogos, nudirbus žemės ūkio darbelius, sukūrus pridėtinę vertę. Padėkit tas knygas ir eikite dirbti rimtų darbų.
Stebint šiuos politinius sprendimus apima nuoširdus nerimo jausmas, kad vienadieniai politiniai interesai, negebėjimas pamatyti tikrųjų prioritetų ir gerbti intelektą veda Lietuvą neteisingu keliu. Kažkas negerai valstybėje, kurioje profesorius ar perspektyvus doktorantas turi tiesti ranką ir prašyti bent jau vidutinės gyvenimo kokybės.
„Jokia sistema, kurioje gabiausi, talentingiausi yra nustumti į užribį, ilgai egzistuoti negali, ji per daug trapi“ – tokią išvadą protesto Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kiemelyje padarė politologas Liutauras Gudžinskas.
Sistemai, kuri turi ir daugybę išorinių iššūkių, neturi stiprių politinių lyderių, tvirtų partijų ir tvirtos pilietinės visuomenės, per didelė prabanga talentingiausius nustumti į užribį, pagailėti jiems ne tik į trupinius išsidalinamų kelių milijonų, bet ir vilties, kad situacija keisis.
Tai yra ne tik Lietuvos saugumo, jos brandos, bet ir tiesiog egzistencijos klausimas. Bet kol kas politinės valios užtenka paraginti paimtį arklą, o knyga ir lyra lieka padėtos į kampą. Ša, inteligente.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prekybos centrų darbuotojų algas gaunantys dėstytojai pratrūko: „Normalioje visuomenėje tai neįmanoma“
