Šį komentarą paskatino kolegų iš lrt.lt publikuotas straipsnis „Stojimų rezultatai: vėl ruošiame bedarbius?“. Straipsnyje pakalbinti darbo rinkos ekspertai, kurie aptarinėjo stojimų į aukštąsias mokyklas rezultatus socialinės inžinerijos terminais, konstatuodami, kad jauni žmonės studijuoti renkasi ne tas specialybes, kurių atstovų dabar trūksta rinkai.
Vienas iš ekspertų, Andrius Francas pabrėžė būtinybę ministerijai dar labiau taikytis prie darbo rinkos poreikių.
„Esama studijų, kurias apmoka darbdavys, o tuomet jas baigęs studentas dirba kompanijoje, investavusioje į žmogų pinigus. Tokia pat praktika turėtų būti su valstybei reikalingomis pozicijomis, nes mes prarandame protus ir pinigus, kuriuos mokame kaip mokesčių mokėtojai“, – sako A.Francas.
Apie konkrečių specialybių užpildymą ir glaudų santykį su darbdaviais, formuojant švietimo sistemos tikslus, kalba ir Švietimo ir mokslo ministerija. Natūralu, kad darbdaviai turi savo interesus, bando užpildyti profesionalių darbuotojų trūkumą, keisdami aukštojo mokslo prioritetus. Jie daro įtaką ir pasiekia savo.
Bet nerimą turėtų kelti tai, kad švietimo sistema tampa būtent darbuotojų tiekimo rinkai mechanizmu. Asmenybės ugdymas, kritinio mąstymo, žmonijos idėjų istorijos ir jų refleksijos būtinybė nustumiama į šoną. Jau mokykloje daugelis jaunų žmonių renkasi ne mokslą ir išsilavinimo kryptį, o būsimą profesiją ir karjerą.
Konkrečios studijos yra ne kelias į asmeninį tobulėjimą ir išsilavinimą, o žingsnis link būsimos darbo vietos. Darbo rinkos ekspertai to net ir neslepia – tiesiai iš auditorijos, laboratorijos tu būsi perkeltas į pridėtinės vertės gamybos procesą.
Švietimo ir mokslo sistema jau veikia pagal rinkos dėsnius, kurių absurdiškumas geriausiai atsiskleidė, kai pritrūkus vieno studento šiemet uždaryta Vilniaus dailės akademijos dailėtyros programa.
Tai yra labai pavojinga tendencija, rodanti, kad humanistinis auklėjimas nebėra valstybės prioritetas. Universitetuose gyvuoja filosofijos, istorijos, kalbos, menų mokslai, tačiau jų svarba atrodo deklaratyvi. Šių studijų atstovai naudingi tiek, kiek galima papasakoti apie jų sėkmės istorijas, taikantis prie darbo rinkos.
Švietimo ir mokslo ministerija vis labiau tampa tiesiog darbo jėgos parengimo ministerija, kuri savo tikslus perima tiesiai iš Ūkio ministerijos ar darbdavius vienijančių organizacijų. Po kurio laiko prie šių tikslų prisitaiko ir apie išlikimą nuolat mąstantys mažesni universitetai, drebančiomis rankomis dėliojantys studijų programas, kad tik šios pritrauktų karjerą besirenkantį būsimąjį ofiso planktoną.
Didžiausias pavojus, kurį skelbia ministerija, visuomenė ir žiniasklaida – aukštojo mokslo įstaiga į pasaulį gali paleisti bedarbį. Mano nuomone, žymiai didesnis pavojus, kad aukštojo mokslo įstaiga paleis menkai išsilavinusį, dorai argumentuoti ar kritiškai mąstyti neišmokusį asmenį. Bet jis sąmoningai nutylimas, bijant tikrosios reformos, kuri jungtų ne pastatus, o griežtai patikrintų mokymo kokybę ir rezultatus.
Švietimo ir mokslo ministerija vis labiau tampa tiesiog darbo jėgos parengimo ministerija, kuri savo tikslus perima tiesiai iš Ūkio ministerijos ar darbdavius vienijančių organizacijų.
Tokios reformos rezultatai būtų labai nenuspėjami ir gal net pražūtingi bet kuriems valdantiesiems. Bet labai naudingi atvirai ir kritiškai visuomenei.
Ar nebūtų naudinga įvertinti stojimo rezultatus ne tik pagal rinkos poreikius, bet ir pagal tai, kiek gerai besimokančių, motyvuotų jaunų žmonių pasirinko humanitarinių ar socialinių mokslų studijas Lietuvoje? Įvertinti ne tik įsidarbinimą po studijų, bet ir mokslo darbų kokybę bei juose sprendžiamų klausimų aktualumą?
Rašau tai todėl, kad Lietuvai nėra reikalinga ofiso planktono rengimo ministerija, kuri tiesiog reguliuotų studentų, būsimų darbuotojų srautus. Tokia veikla gali užsiimti ir kitos ministerijos. Švietimo ir mokslo ministerija yra savotiška atrama tiems, kurie valstybę nori matyti ne tik matuojamą darbo rinkos rodikliais, bet ir įžvelgti joje išsilavinusio, kritiško jį supantiems reiškiniams piliečio idėją.
Šios idėjos atstovavimo labai trūksta. Labai trūksta paramos intelektualumui ir tiems, kurie ieško švietimo sistemoje ne tik karjeros galimybių, bet ir atsakymų į pamatinius žmogaus klausimus. Trūksta paramos ir tiems, kurie gali padėti kelti gilesnius klausimus, tiems, kurie tampa paskutiniu prioritetu.
Bijau, kad tą trūkumą matome ir matysime tiek socialiniuose, tiek politiniuose procesuose, kai aiškinsimės, kodėl mūsų sprendimams pritrūko intelekto ar juo pagrįstos moralės.