Šeimos su mažais vaikais, jaunimas ir net geranoriškai nusiteikę senukai, kurie šį kartą susiturėjo nuo apsisagstymo sovietiniais ordinais. Neatrodė, kad Georgijaus juostelių ar sovietinės simbolikos trūkumas būtų trukdęs gerai jaustis ir linksmintis.
Šventėje matėsi ne tik Rusijos vėliavos spalvos, bet ir lietuviški akcentai. Ironišką požiūrį į politinį šio renginio kontekstą greitai nugalėjo jausmas, kad čia susirinko žmonės, kuriems žymiai svarbiau ne pamojuoti Rusijos vėliava, o patvirtinti savo tapatybę.
Suprantama, demagogija apsiginklavęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas buvo sutiktas griausmingais plojimais, tačiau tokie patys plojimai aidėjo ir po vieno iš sveikinimų, kuriame buvo pabrėžta, jog Lietuva – tiek lenkų, tiek ukrainiečių, tiek rusų, tiek kitų tautinių mažumų tėvynė.
Po renginio pasirodė nuotraukos tų, kurie užfiksavo žmones su tariamos Donecko liaudies respublikos vėliava ar tuos, kurie buvo pasidabinę Vladimiro Putino atvaizdu, tačiau jie toje šventėje buvo mažuma. Deja, tokia garsiai rėkianti mažuma dažnai savo kvailu elgesiu sužlugdo gerą įvaizdį viešojoje erdvėje.
Dar labiau gaila, kad tie fotografai neužfiksavo žmonių, kurie savo veidus nuspalvino Lietuvos ir Rusijos vėliavų spalvomis, ar tų, kurie Rusijos spalvų kaspiną įsegė sau į kepurę su Gediminaičių stulpų ženkliuku. Aišku, jie paneigia teoriją, kad visi Lietuvos rusai yra piktus interneto komentarus rašantys valstybės priešai, tad jų nuotraukose nereikėjo.
Dar labiau gaila, kad tie fotografai neužfiksavo žmonių, kurie savo veidus nuspalvino Lietuvos ir Rusijos vėliavų spalvomis, ar tų, kurie Rusijos spalvų kaspiną įsegė sau į kepurę su Gediminaičių stulpų ženkliuku.
Reikėjo apsišlapinusių marozų ar girtų kvaištelėjusių moteriškių, šlovinančių Putiną, nes toks yra Rusijos grėsmės veidas. Bėda, kad tas veidas yra tik maža didelės mozaikos dalis, kurią matyti ir įvertinti yra sunkiau, nei nuspręsti, kad visi jie tokie.
Daugumą išties sudarė žmonės, kurie maloniai šypsojosi, pramogavo ir atsakinėjo ne tik rusų, bet ir lietuvių ar anglų kalbomis. Kurie susirinko švęsti ne vatnikų ir putinofilų šventės, o parodyti, kad egzistuoja ir rusų kalba kalbanti Lietuvos valstybės dalis. Būtent tiems žmonėms norėjau išreikšti nuoširdžią pagarbą. Kodėl?
Todėl, kad šie karo Ukrainoje ir V.Putino oportunizmo metai buvo sunkūs ne tik kovą už Vakarus turinčiai atlaikyti ukrainiečių tautai. Šie metai buvo sunkūs ir tiems, kurie laiko save rusiškos tapatybės dalimi, tačiau mato, kaip ją diskredituoja karą sukėlęs valstybės vadovas ir didelė dalis jį palaikančių ar pasyviai stebinčių rusų.
Tiems kritiškai mąstantiems ar neteisingumą matantiems ir pasimetusiems Lietuvos rusams reikia mūsų paramos, reikia ištiestos rankos ir patvirtinimo, kad mes neužmetame jiems amžinos kaltės dėl katastrofiškų politinių sprendimų, kuriuos daro autoritariški lyderiai.
Tiems kritiškai mąstantiems ar neteisingumą matantiems ir pasimetusiems Lietuvos rusams reikia mūsų paramos, reikia ištiestos rankos.
Ir tai neturėtų būti patronizavimas, mažų vaikų auklėjimas, tai turėtų būti geros valios ženklas, supratingumo ženklas. Tikiu, kad nemaža dalis Lietuvos rusų yra tokie pat mūsų valstybės patriotai, kurie šiuo metu patenka į isteriškos vatnikų paieškos sūkurį.
Pagarba tiems, kurie plojo, prabilus apie tėvynę Lietuvą, pagarba tiems, kurie šypsojosi ir kalbėjo puikia lietuvių kalba, pagarba tiems, kurie supranta, kodėl Lietuva laiko Rusiją grėsme, kodėl atsargiai žiūrime į bet ką, kas primena okupacijos metus ir norime, kad mūsų istoriją suprastų.
Pagarba tiems Lietuvos rusams, kurie nori gyventi vakarietiškoje valstybėje, kurią laiko savo tėvyne. Pagarba tiems, kurie supranta, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra karas ir tai nėra Rusijos interesų gynyba, kad link septynių tūkstančių artėjantis mirčių sąrašas yra V.Putino politikos dalis.
Į galvą šauna ir dar vienas pavyzdys iš spaudos konferencijos, kurios metu vieno iš Rusijos opozicijos atstovų, gyvenančių Lietuvoje, paklausė: o kada jūs planuojate grįžti į Rusiją? Jis nuoširdžiai nustebo ir atsakė, kad kol kas tikrai neketina, nes puikiai jaučiasi čia, čia – jo namai.
Pagarba tiems, kurie supranta, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra karas ir tai nėra Rusijos interesų gynyba.
To neturėtų užmiršti ir vatnikų medžioklės sezono dalyviai. Gerbkime Lietuvos rusus, pasistenkime ištraukti juos iš Kremliaus propagandos liūno, nepaniekindami ir nenuneigdami to, kad šie žmonės nori didžiuotis savo tapatybe.
Kuo daugiau Lietuvos piliečių rusų plos, patvirtindami esą vakarietiškos, nepriklausomos Lietuvos piliečiai, tuo saugesni jausimės ir mes, tie, kurie baiminasi istorijos pasikartojimo ir išdavystės.
