Bet kartą, įsėdusi į lėktuvą parlamentarė suprato, kad kažkas negerai. Vietoje malonios ir ramios kelionės atokiai nuo tualeto, baidančio poetinę mintį ir išderinančio jautresnės sielos stygas, jai teko sėdėti tarp „negro ir klozeto“. Kiti baltieji žmonės ėjo ir klausė vargšės parlamentarės: „Ponia, ar jums viskas gerai? Kodėl jūsų valstybė tokia šykšti, kad negalėjo nupirkti vietos kuo toliau nuo prakeikto tualeto ar šio dvokiančio vyriškio?“. Ponia nieko neatsakė, tik tyliai braukė ašarą ir prisiekė šio pažeminimo niekada nepamiršianti.
Praėjo dešimtmetis ir susirinko Pasaulio lietuvių bendruomenė į posėdį, ir nušuoliavo kalba į godones apie sunkią parlamentarų padėtį, ir prisiminė ponia, kaip tuomsyk pažemino ją Lietuva ir tas nemalonius, betgi žmogiškus aromatus ir garsus skleidęs juodaodis. Ir rėžė visą tiesą pasibaisėjusiems baltaodžiams pasaulio lietuviams į skaisčiai žydras akis.
„Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, tai yra afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai. Kitų šalių parlamentarai praeidami klausė manęs, kodėl aš čia sėdžiu, gal man bloga, man buvo gėda už mūsų valstybę“, – bylojo parlamentarė.
Ir, o siaube, o negailestinga istorijos tėkme, neatsiliepė tauta į šį tragišką poetės šauksmą, nesuprato josios patirtos kančios ir pasirinktų terminų. Ir patyrė tada poetė, kad ji gyvena kitokioje Lietuvoje, nebe toje, kuri apie juodaodžius supratimo semiasi iš „Dėdės Tomo trobelės“ sovietinio vertimo.
Ir, o siaube, o negailestinga istorijos tėkme, neatsiliepė tauta į šį tragišką poetės šauksmą, nesuprato josios patirtos kančios ir pasirinktų terminų. Ir patyrė tada poetė, kad ji gyvena kitokioje Lietuvoje, nebe toje, kuri apie juodaodžius supratimo semiasi iš „Dėdės Tomo trobelės“ sovietinio vertimo.
Ir norėčiau aš šią pasaką užbaigti pamokymu, kad suprato toji šauni ponia, kad kaip koks legendinis Ripas van Vinklis iš amerikiečių apsakymo pramiegojo tuos dvidešimt metų, bet ponia atsisakė tuomi patikėti – apsipylė ašaromis ir teigė, kad nenori patikėti, jog tokia ta realybė, kintanti ir ne visada draugiška tiems, kurie nenori taikytis su kitų žmonių norais.
O dabar iš pasakų pasaulio sugrįžkime į Lietuvą, kurioje išties gyvena nemažai tokių dėdžių ir tetų, kurie nenori taikytis su tikrove ir išpūtę žandus baksnoja pirštu į kalbą marinančius žodynus ar dėsto juokingas, bet nieko bendro su tikrove neturinčias rasinio pranašumo teorijas.
Tai štai, ponai ir ponios, byloju jums pirmąjį pamokymą: terminas, įrašytas žodyne, nebūtinai atitinka kalbinę tikrovę ir nebūtinai išlaiko tą pačią prasmę bei vertę. Nepykstu ant kalbininkų (-ių), kurie aiškina, kad išties toks žodis „negras“ yra vartotinas. Taip, mūsų istorijoje buvo laikas, kai nesupratome įžeidžiančios šio termino prasmės.
Kaip nesupratome ir to, kad nusitapšnojęs veidą juodai ir taip vaidindamas Kanye Westą, nepridėsi sau garbės ir orumo bei, juolab, neparodysi pagarbos rasei, kuri buvo niekinama vien dėl prietarų ir galios pozicijos išsaugojimo.
Turiu net ir gerą žinią reakcingiems „negro“ saugotojams. Tebūnie jums leista išsaugoti šį terminą, bet jis gali būti naudojamas tik tam tikrame kontekste. Štai jums pavyzdys: „Anksčiau aš buvau kvailas rasistas ir maniau, kad juodaodžius galiu vadinti negrais, nes man taip patinka, bet tada išmokau gerbti kitokius žmones.“ Arba: „Aš klykavau, kad toks žodis yra žodyne, kad visi jie negrai, bet sutikęs JAV prezidentą Baracką Obamą išsigandau ir vadinau jį Jūsų Ekscelencija.“
Iš to seka ir antrasis pamokymas, mieli mano kolegos, baltašikniai. Jis skamba taip: jei norite, kad kiti žmonės jus gerbtų ir šauktų tuo vardu, kokiu norite jūs, tai pasistenkite atsižvelgti į jų reikalavimus ir pamiršti tai, ko jus moko sovietinis palikimas, užfiksuotas žodyne. Kalba nuo to tikrai nenuskurs, o tik dar labiau praturtės. O ir keliais laimingesniais žmonėmis pasaulyje bus daugiau.
Jei parlamentarės į mūsų šalį nukristų iš Mėnulio ar išdygtų kaip grybas iš po žemių, galbūt galėtume jas mokyti to, ką Vakarų pasaulis išmoko per keliasdešimt ir net kelis šimtus metų, bet dabar tokios prabangos nėra.
Trečiasis pamokymas baltašikniams Marijos žemės skamba taip: jei esi Seimo narys, profesionalus politikas, turi prisiimti atsakomybę už savo žodžius.
Jei parlamentarės į mūsų šalį nukristų iš Mėnulio ar išdygtų kaip grybas iš po žemių, galbūt galėtume jas mokyti to, ką Vakarų pasaulis išmoko per keliasdešimt ir net kelis šimtus metų, bet dabar tokios prabangos nėra. Juolab, kai pačios parlamentarės mokytis nenori ir į viską žvelgia per argumentų nepajudinamą jautrios sielos sieną.
Ketvirtas pamokymas baltaodžiams ir kietakakčiams politikams: keičiasi ne tik Vakarų pasaulis, bet ir Lietuva. Kad ir kiek rimtaveidžiai vidutinio amžiaus baltaodžiai dėdės verktų dėl politinio korektiškumo tironijos, pagarba kiekvienam asmeniui išlieka demokratijos reikalavimu, į kurį turi atsižvelgti visi viešosios erdvės dalyviai. Nenori? Tada teks gyventi su racionalų mąstymą naikinančiu tikėjimu, kad tu esi teisus, o visas pasaulis klysta.
Lietuva pasikeitė, ir aktyvioji, valstybę kuriančioji jos dalis nebesitaiksto su diskriminacija ir neapykantos kalba. Šitą pamoką turėtų išmokti visos atsinaujinimą skelbiančios partijos. Šią pamoką išmokti nevėlu ir politikams, kurie aiškina, kad žinių apie pagarbą žmogui ir jo teisėms sėmėsi iš sovietino idiotizmo lobyno.
Negras“, „pederastas“, „žydelis“, „boba“ – šūkaukite tai savo tuštybės patenkinimui, bet nelaukite pagarbos ir tolerancijos. Jūs ginate ne kalbos įvairovę, o savo mąstymo siaurumą.
Kad ir kiek manipuliuotumėte žodynais ar įstatymų spragomis, tai nepakeis tikrosios dalykų padėties, tai nepanaikins kitokių žmonių buvimo ir būtinybės gyventi bendrystėje su jais. „Negras“, „pederastas“, „žydelis“, „boba“ – šūkaukite tai savo tuštybės patenkinimui, bet nelaukite pagarbos ir tolerancijos. Jūs ginate ne kalbos įvairovę, o savo mąstymo siaurumą.
Galiausiai, penktasis pamokymas mums visiems: neužmirškime, kad esame vakarietiškos Lietuvos piliečiai ir turime reaguoti į pokyčius, kuriuos pateikia istoriniai iššūkiai.
Jei užmigsime, kaip užmigo šaunioji parlamentarė iš pasakos, ar Ripas van Vinklis, praleisime mąstymo revoliucijas, kurios daro pasaulį malonesne vieta ir mums, ir tiems, kuriuos nuo mūsų skiria tik odos spalva.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sigutė Limontaitė: Rasistų ir homofobų Lietuva – aš politikas, man viskas dzin
