Prisimenu, 1999 metais į pasaulio kino teatrus išleistą Larry ir Andrew (o dabar Lanos ir Lilly) Wachowskių „Matricą“. Vienoje iš scenų aktoriaus Joe Pantoliano vaidinamas veikėjas pripažįsta, kad gailisi ištrūkęs iš Matricos.
„Žinau, kad šis kepsnys neegzistuoja. Žinau, kad kai įsidedu jį į burną, Matrica man sako, kad jis sultingas ir skanus … Po devynerių metų, žinai, ką aš supratau? Nežinojimas yra laimė“, – sako jis, kramtydamas kepsnį.
Panašiai elgiasi ir brandumu pasižyminčių demokratijų rinkėjai, kurie susiduria su komplikuota ir kompleksiškų problemų kupina tikrove.
Po „Brexit“ balsavimo daugelis už Jungtinės Karalystės pasitraukimą balsavusių britų ėjo domėtis, kokią įtaką iš tiesų daro Europos Sąjunga. Kita dalis suprato, kad „Brexit“ agitatorių pažadai nebus išpildyti. Tai viešai pripažino ir vienas iš aktyviausių kampanijos veikėjų Nigelas Farage'as.
Viena brandžiausių politinių visuomenių, turinti ilgą politinio dalyvavimo istoriją, pasidavė isterijai ir nulėmė savo bei Europos ateitį balsuodama už pasitraukimą, nepaisant visų racionalių įtikinėjimų.
JAV prezidentu tapo žmogus, kurio rinkimų kampanija buvo paremta absurdiškais pažadais ir tuščiais šūkiais. „Paverskime Ameriką ir vėl didžia!“. Donaldas Trumpas ne tik neatsakė į klausimą, koks bus jo planas, jis niekada neapibrėžė net ir to laiko, nuo kurio JAV – galingiausia pasaulio valstybė – buvo praradusi savo didybę.
Patys D.Trumpo rėmėjai pripažino, kad jie balsavo dėl to, kad jis iškelia jiems svarbias problemas ir kalba apie jas paprastai. Jiems netrukdė visą programą ir D.Trumpo sėkmės įvaizdį nušluojantys faktai. Bandymas racionalizuoti pralaimėjo kovą prieš viltį, kad kažkas nauja, nesusijusio su politika gali būti geriau nei politinė patirtis.
Didžiausia bėda ne tai, kad daugybė amerikiečių pasirinko kompetencijos neturintį avantiūristą, o tai, kaip vyko rinkimosi procesas ir kokie buvo balsuojančiųjų kriterijai. Demokratija lengvai atlaiko išbandymą asmeniniu neišmanymu, tačiau abejingumas faktams ir tiesai naudingas tiems, kuriuos teisėtai galima vadinti demokratijos priešais.
Demokratija lengvai atlaiko išbandymą asmeniniu neišmanymu, tačiau abejingumas faktams ir tiesai naudingas tiems, kuriuos teisėtai galima vadinti demokratijos priešais.
Simptomiškai šiame pasaulyje po tiesos nuskambėjo ir premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymas, kuriame jis ramino, kad prieš rinkimus kalbama apie daug dalykų, tačiau po jų viskas vyksta kitaip.
Vis mažiau vertybių politikoje atrandantys rinkėjai yra raginami susitaikyti su įteisintu melu ir cinizmu. Rinkimų kampanija tokiame pasaulyje tampa nebe viešais debatais ir idėjų kova, ji pavirsta paprasčiausia manipuliacija, viešųjų ryšių žaidimu, kuriame nesvarbus net partijos pavadinimas, kandidatų darbai ar jų asmenybės. Svarbiausia, nuolatinis ir įnirtingas iliuzijos kūrimas ir įtraukimas.
Didžiausią nerimą man kelia nerimo trūkumas. Mes priimame šį procesą, kaip natūralią kaitą. Politikai bando suprasti naujas žaidimo taisykles ir, panašu, D.Trumpo sėkmės receptą taikys ir kitose kampanijose.
Mes žinome faktus, tačiau jie mums nerūpi. Turime daugybę informacijos ir viešumo galimybę, tačiau renkamės ja nepasinaudoti.
Viena vertus, tai lemia nusivylimas politika, tingumas, tačiau taip pat ir nenoras pažvelgti tiesai į akis. Faktų reikalaujantys rinkėjai balsuoja už alternatyvą, kurios jiems netgi nepateikia. Pakanka ir alternatyvos pažado arba agresyviai neigiamos tikrovės.
Faktų reikalaujantys rinkėjai balsuoja už alternatyvą, kurios jiems netgi nepateikia. Pakanka ir alternatyvos pažado arba agresyviai neigiamos tikrovės.
Kodėl tai pavojinga? Demokratijos išlikimui esmingas yra visuomenės sąmoningumas ir sąmoningas pilietiškumas. Tylus sukilimas prieš racionalią argumentaciją, protestas prieš bet kokios formos elitą, karai ne dėl informacijos tikslumo, o dėl platesnės jos sklaidos, visa tai rodo labai pavojingas tendencijas.
Pasaulyje po faktų lengviausiai jaučiasi tie politiniai režimai, kuriuose lyderiai manipuliuoja visuomenes nuomone, užsitikrindami savo įsitvirtinimą. Mums gali net nereikti Rusijos tankų tam, kad pradėtume balsuoti, vadovaudamiesi panašiais kriterijais, kuriais dalis rusų pateisina Vladimiro Putino valdžios legitimumą.
Užtenka užmerkti akis, patvirtinti, kad egzistuoja ne viena tiesa, yra ir amerikietiškoji, ir rusiškoji, ir bulgariškoji, o mums pateikiami faktai yra neįdomūs, nes jie neatitinka mūsų išankstinio vaizdinio.
Pasaulis po faktų yra labai svarbus iššūkis. Iššūkis ne tik Vakarų pasauliui, demokratijai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Jei ši besiplečianti tendencija taps politinio elgesio modeliu, laukia sunkūs laikai, kuriuose santykį su tikrove vis dažniau apibrėš jos nežinojimas ir užmarštis, mėgavimasis tuo, kad kepsnys nėra tikras.
TAIP PAT SKAITYKITE: Unė Kaunaitė: Dabartinė švietimo sistema neužkirs kelio trumpams
