Lengva suprasti, kodėl toks sulyginimas gali papiktinti didžiąją visuomenės dalį. Patriotizmas yra sunkiai apibrėžiamas meilės tėvynei, savo valstybei jausmas, tačiau iš esmės jis minimas tik pozityviame kontekste. Užsiminti, kad patriotizmas kaip reiškinys taip pat turi savo intelektinį krūvį, gali būti fanatiškas arba racionalus ir kritiškas, nėra populiaru.
Kritikuoti asmenį dėl to, kad jis per daug patriotiškas, yra tolygu kritikavimui, kad kažkas per daug doras ar geras. Tai yra moralinės kategorijos kvestionavimas. O visgi, patriotizmas turi ir tamsiųjų savo pusių bei sunkiai suvaldomų procesų, į kuriuos vengiama gilintis.
Patriotizmas dažnai naudojamas norint tiesiog panaikinti visą argumentaciją bet kuriuo klausimu. Tai yra diskusijos pabaiga. Tu patriotas ar ne? Jei ne, tai nesvarbu, ką tu besakytum, bet iš diskusijos esi eliminuojamas. Čia labai svarbu yra tai, kokia pozicija patenka į patriotizmo sampratą, o kokia ne.
Visi galime sutarti, kad patriotas privalo ginti savo valstybę, jos suverenumą, neišduoti jos interesų karo atveju, turi sąžiningai mokėti mokesčius, būti pilietiškai ir politiškai neabejingas. Bet dažnai iš hipotetinio patrioto pareikalaujama ne tik šių kokybių, bet ir besąlygiško paklusnumo ir nekritiškumo.
Bet dažnai iš hipotetinio patrioto pareikalaujama ne tik šių kokybių, bet ir besąlygiško paklusnumo ir nekritiškumo.
Būtent dėl konstruktyvios kritikos Lietuvai, joje vykstantiems kultūriniams ir socialiniams procesams iki šiol daugelio smerkiamas poetas Tomas Venclova. Panašaus pasmerkimo sulaukė sociologas Vytautas Kavolis ar filosofas Leonidas Donskis, kurie buvo tikri patriotai, gebėję mylėti savo valstybę, atstovauti jos vardui, net ir matydami jos trūkumus.
Panašios kritikos istorijos moksle nuolat sulaukė profesorius Edvardas Gudavičius, sąžiningai skelbęs, kad lietuviai istorine prasme ilgą laiką buvo atsilikę, o paskutiniųjų pagonių statusas nėra toks, kuriuo reikėtų didžiuotis.
Šiems žmonėms buvo diagnozuojamas išdaviko statusas ir pareiškiama, kad jie savo mokslinėmis įžvalgomis kenkia Lietuvai.
Karas Ukrainoje ir Rusijos agresija, teoriškai išsiplečianti iki pat Lietuvos sienų, išjudino šią seną diskusiją, kažkada atskyrusią dalį kultūros, akademinės bendruomenės žmonių. Deja, bet naujosios kartos patriotizmas taip pat statomas ant besąlygiško paklusnumo ir išskirtinai pozityvaus mąstymo pagrindų.
Daug mojavimo vėliavomis, patoso, pažadų ir žavėjimosi praeitimi, bet mažai kritiškumo ir bandymo kurti, prisidėti prie realių darbų ir valstybės konstrukcijos stiprinimo.
Daug mojavimo vėliavomis, patoso, pažadų ir žavėjimosi praeitimi, bet mažai kritiškumo ir bandymo kurti, prisidėti prie realių darbų ir valstybės konstrukcijos stiprinimo. O svarbiausia – mažai pagarbos kitam, kuris klysta ar nėra toks pats sėkmingas ir viskuo besižavintis visuomenės narys.
Geru pavyzdžiu tapo reakcija į Deivydo Zvonkaus ir Stanislovo Stavickio labai prastą dainą. Vietoje racionalios diskusijos ir aiškinimosi, kodėl jie mato paranoją Rusijos grėsmės pripažinime, viskas pavirto į viešą pasmerkimo akciją.
Staiga konservatorių partijos nariu buvęs dainininkas tapo išdaviku, kuriam reikėtų nupirkti bilietą į Rusiją. Nuosaikesnė pozicija nustumiama į šoną, bandymas raminti tildomas, nes štai turime du galimus tėvynės išdavikus, kuriuos dera sudoroti viešu įžeidinėjimu.
Būtų paprasčiau paaiškinama, jei tokią isterišką reakciją skatintų politinę galią turintys asmenys, ministerijų atstovai. Bet net ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis nuolat pabrėžia, kad turime išlikti ramūs ir pasirengę realiems iššūkiams.
Mūsų isterija kenkia tik mums patiems. Ji tampa įrodymu, kad nekritiškas, neracionalizuotas patriotiškumas žengia kartu su nepasitikėjimu ir baime, neturi tvirto pagrindo.
„Zapad“ karinių pratybų, realių grėsmių fone reikėtų prisiminti, kad patriotizmas gali būti labai racionali ir rami laikysena, suvienijanti visuomenę. Mano tikėjimas Lietuva ir pilietinės visuomenės augimu remiasi būtent tokia viltimi.
Paradoksalu, bet pradėję laikyti neapibrėžtumą, neaiškumą nuolatine būkle, kaskart iš naujo įvertindami privalumus ir ydas, taptume stipresni.
Paradoksalu, bet pradėję laikyti neapibrėžtumą, neaiškumą nuolatine būkle, kaskart iš naujo įvertindami privalumus ir ydas, taptume stipresni. Žymiai stipresni nei guosdami save nuolatinėmis pompastiškomis deklaracijomis, minėjimais ir šventėmis.
Patriotai, bet ne idiotai, lengva ranka nubraukiantys visus, kurie nepatenka į griežtai apibrėžtus meilės tėvynei rėmus. Patriotai, kurie nebijo kritikos ir tobulėja, kritiškai permąstydami savo istoriją. Patriotai, kurie gerbia savo valstybę, tautą, kultūrą, tačiau nemano, kad ji būtinai geresnė už visas likusias tautas ar kultūras.
Norite kurti ateities Lietuvą? Taip, galite užsidėti patriotišką juostelę ar parašyti patriotišką įrašą socialiniuose tinkluose, bet geriau prisidėtumėte prie to, kad ateities Lietuvoje išliktų ir būtų puoselėjamas gebėjimas kritiškai mąstyti, analizuoti, pripažinti savo klaidas, išliktų pagarba etinėms vertybėms ir estetiniam pojūčiui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Išbandymas Vytautu Landsbergiu
