Paulius Gritėnas: Rusija demonstruoja tankus, Vakarai – sveiką protą

Atsisakiusiųjų sąraše – nuo Australijos ir Japonijos, Vakarų Europos iki Baltijos valstybių, plati geografija, vienijanti pagarbą žmogaus teisėms, tarptautinei teisei ir demokratijai. 70-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės tapo ryškia takoskyra tarp Vakarų ir Rusijos bandomos kurti antivakarietiškos sąjungos, kurioje daugiausiai matyti tik pigios naftos, dujų ir ginklų mylėtojai.

Neslėpkime, Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui suduotas triuškinamas smūgis. Iš galingiausių pasaulio valstybių aštuonetuko gretų išmesta Rusija tikėjosi, jog kovos su fašizmu naratyvas padės atsitempti į Raudonąją aikštę bent dalį realią įtaką pasaulio ateičiai turinčių vadovų. Kremlius tikėjosi dar kartą pademonstruoti, kad Vakarų lyderiai neturi principų.

V.Putinas ir kompanija manė, jog privers Vakarų diplomatus stovėti greta juoką ir neviltį keliančio Šiaurės Korėjos lyderio. Stebėti, kaip aikštės grindiniu rieda naujieji tankai ir artilerijos sistemos, kurios vėliau bus išbandytos Ukrainoje, o jų taikiniais ir vėl taps ne tik Ukrainos kariai, bet, kaip jau matėme, ir keleiviniai lėktuvai bei civiliai miestų gyventojai.

Neišdegė. Principus pademonstravo netgi labai jautriai Antrojo pasaulinio karo istoriją vertinančios Vokietijos lyderė Angela Merkel, kuri į Maskvą vyks tik gegužės 10-ąją ir ten pagerbs Antrojo pasaulinio karo aukas, tačiau ne dabartinio Kremliaus pasakas apie naujojo fašizmo grėsmę.

Krymo aneksija ir karas Ukrainoje pažadino Vakarų lyderius ir dabar jau aišku – mes turime principus ir nebijome jų pademonstruoti. Kad ir ką kalbėtų Europos parlamento radikalai, perkami ir stumdomi Kremliaus vyrukų, Europa geba susivienyti ir pasmerkti apgailėtiną istorinį ir dabarties melą.

Kad ir ką kalbėtų Europos parlamento radikalai, perkami ir stumdomi Kremliaus vyrukų, Europa geba susivienyti ir pasmerkti apgailėtiną istorinį ir dabarties melą.

Lietuva, pamažu tampanti veiklia ES ir NATO jėga, nebijančia rėžti tiesą į akis (bent jau užsienio politikoje), parodė savo aiškią poziciją – mes neturime ką veikti kariniame parade, kuriame bus garbinami diktatoriaus Josifo Stalino ir Vladimiro Putino pasiekimai.

Lietuvos sprendimas nesiųsti savo atstovo į gegužės 9-osios paradą buvo sutiktas su baikščiu pasipiktinimu dėl diplomatine prasme įžūlaus žingsnio, bet tai tėra dabartinės V.Putino politikos ir Rusijos visuomenės nuomonės įvertinimas. Valstybė, kurios aukščiausi pareigūnai leidžia sau grasinti branduoliniais smūgiais ir sekti pasakas apie atgimstantį fašizmą verta nebent diplomatiško: gana!

Lietuva jau pakankamai atsižiūrėjo rusiškos karinės technikos, o istorinės sąžinės apraiškų Raudonojoje aikštėje nebus. Pats metas nustoti vaidinti, jog egzistuoja kažkokia kita, rusiška istorijos faktų interpretacija, kurioje okupacija tėra savanoriškas prisijungimas, o trėmimai – turistinės kelionės į Rusijos gelmes.

Lietuva jau pakankamai atsižiūrėjo rusiškos karinės technikos, o istorinės sąžinės apraiškų Raudonojoje aikštėje nebus. 

Tai mūsų pergalė – laisvė ir galimybė nedalyvauti renginiuose, kuriuose iškraipoma istorinė tiesa, kur pergalė prieš fašizmą nesiejama su skausmingu kito totalitarinio režimo – komunizmo – siaubu, uždengusiu Vidurio ir Rytų Europą penkiems dešimtmečiams.

Ar Raudonojoje aikštėje bus užsiminta apie Katynės žudynes, kuriose šaltakraujiškai iššaudyti 21 857 žmonės, beveik visas Lenkijos karinis ir politinis elitas? Apie milijonus ištremtų ukrainiečių, lenkų, Krymo totorių, lietuvių, latvių, estų ir kitų okupuotų teritorijų žmonių? Ne, V.Putinas ir pragmatiškieji jo draugai pagerbs Rusijos triumfą, meluodami apie jos kaltes ir pralaimėjimus.

Rusija švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą kaip savo karinės galios įrodymą, užmiršdama taiką ir kaltės palikimą. Reikėjo karo Ukrainoje, kad tai suprastų ir Vakarų Europa, tačiau supratimas auga vis labiau ir už jį galime padėkoti absurdiškam ir apgailėtinam Kremliaus režimui, šaukiančiam apie fašizmą demokratijos link žengiančiame Kijeve.

Rusija švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą kaip savo karinės galios įrodymą, užmiršdama taiką ir kaltės palikimą.

Nenuostabu, kad iš Rusijos politinės įtakos ir istorinio melo gniaužtų besiveržiančios Ukrainos prezidentas Petro Porošenka šiemet pergalę prieš fašizmą švęs Lenkijoje, kartu su kitais Vidurio ir Rytų Europos lyderiais.

Kalbėdami apie istorinę sovietų okupacijos tiesą, neturėtume užmiršti ir kitos istorinės tiesos. Lietuviai Antrojo pasaulinio karo metu buvo virtę ne tik aukomis, bet ir persekiotojais. Dalis mūsų tautos atstovų dalyvavo bendrapiliečių žydų žudynėse, dalis – užmerkė akis ir neigė bendrą kaltę.

Svajoju apie dieną, kai ši tiesa būtų vertinama ne tik kaip skaudus istorinis faktas, apie kurį kalbama už uždarų durų, bet ir kaip įsisąmoninta egzistencinė neišvengiamybė. Pamoka, kurią privalu išmokti.

Tikra Lietuvos pergalės diena būtų visuotinai nusilenkti Holokausto aukoms ir tiems, kurie nepaisydami galimų pasekmių gelbėjo ir gynė pasmerktuosius. Tad pademonstruokime sveiką protą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Strateginis Lietuvos uždavinys – sakyti tiesą