Kaip berniukas iš pasakos, gąsdinęs kaimą vilku, skandalą keliantis asmuo privalo tikėtis, kad tą vilką pamatys ir visi likę kaimo gyventojai. Kitaip turėsi ilgai įrodinėti, kad šešėlis tau pasirodė panašus į vilką, o tu tik kėlei klausimus.
Kol vieni kelia klausimus „Vilniusleaks“ istorijoje, kiti jau pateikia atsakymus. Vilniaus merą Remigijų Šimašių bandoma kaltinti nedėjus pakankamai pastangų, kad būtų išgelbėtas Artūro Zuoko kūrinys – „Air Lituanica“. Investuotojų magnetu turėjęs būti projektas geriausiai traukė tik savivaldybės lėšas. Visi, rinkimuose balsavę už bet ką kitą nei A.Zuoką, turėjo puikiai nutuokti, kas nutiks šiam nepavykusiam projektui.
R.Šimašius užbaigė A.Zuoko sapną, o tai labiausiai supykdė ne tuos, kurie jau turėjo įsigiję skrydžio bilietus, bet tuos, kurie buvo nusipirkę buvusio mero pardavinėtą svajonę. Neabejoju, kad R.Šimašius sulauks ir pelnytos kritikos, bet šį kartą viskas primena bandymą ištraukti triušį iš skrybėlės, kai rankoje tik skylėta iš laikraščio lankstyta kepurė.
Neabejoju, kad R.Šimašius sulauks ir pelnytos kritikos, bet šį kartą viskas primena bandymą ištraukti triušį iš skrybėlės, kai rankoje tik skylėta iš laikraščio lankstyta kepurė.
„Tas Šimašius nieko nekuria, bet tik griauna“, – vapa lūpą patempę buvusio mero fanai, kuriems didelį įspūdį darė A.Zuoko gebėjimas kurti projektus, pasmerktus žlugimui. Bet ši savaitės naujiena išnyks istorijos liūne taip pat greitai, kaip ir prisiminimai apie Guggenheimo muziejų ar kalbos apie salos pirkimą.
Grįžkime prie pigaus populiarumo temos. Lietuvą vėl sudrebino pasisekimo sulaukusio siuvėjo Juozo Statkevičiaus ištarmės. Šį kartą Juozas pareiškė, kad lietuviai – nykstanti tauta. Galima būtų ir atlaidžiai pažiūrėti į degalinių tinkluose krepšiukus pardavinėjančio dizainerio paistalus, bet tai yra žmogus, kuris skelbiamas valstybės įvaizdžio kūrėju.
Reikia pripažinti, kad ponas Statkevičius iš tiesų yra lietuviškumo simbolis. Ir ne tada, kai tik su kelnaitėmis ar be kelnaičių rutuliojasi po saulėtą paplūdimį ar pristato savo kolekciją pikto žodžio pasiilgusioms nemadingoms tetoms.
Reikia pripažinti, kad ponas Statkevičius iš tiesų yra lietuviškumo simbolis. Ir ne tada, kai tik su kelnaitėmis ar be kelnaičių rutuliojasi po saulėtą paplūdimį ar pristato savo kolekciją pikto žodžio pasiilgusioms nemadingoms tetoms.
J.Statkevičius serga įvertinimo sulaukusio lietuvio kompleksu. Tokį galima pastebėti turint ir kokį Egidijų Dragūną ar Vakaruose fotosesiją apturėjusią mergaitę iš glūdaus kaimo. Šie žmonės niekada nepraleis progos pasakyti, kokia bloga yra Lietuva. Tuo pačiu jie pridurs, kad jie žino, ką daryti, kad būtų taip, kaip Paryžiuje, bet tos paslapties suspaudę lūputes mums neištars.
O Lietuvoje viskas puiku. Apsičiupinėkite ir pamatysite, kad niekur neišnykote. O kai jau nustosite čiupinėtis, tai apsižvalgykite aplink ir pamatykite, kad gyvename vakarietiškoje valstybėje, kurios progresu asmeniniuose pokalbiuose stebisi galingiausių pasaulio valstybių diplomatai.
Jei ir turime problemų su įvaizdžiu, tai tik dėl to, kad patys nesugebame atskirti savo elito ir įtakingų žmonių nuo tų, kurie tokiais norėtų būti ir vedami savimeilės nepraleidžia progos įsiterpti tarp geriausiųjų.
Galiu dėti galvą, kad sąrašas, kuriame elitu vadinami tokie politikos atstumtieji kaip Rolandas Paksas ar Viktoras Uspaskichas, bet nė žodžiu neužsiminta apie akademinio pasaulio elitą, argumento kalbą gerbiančius komentatorius, analitikus, savo srities ekspertus yra nieko vertas popiergalis.
Visas pirmininkų, redaktorių ir visokių pramogų verslo ryklių elitas nenusvers darbų, kuriais Lietuvos įvaizdį formavo, tarkime, profesoriai Vytautas Kavolis ar Aleksandras Štromas. Ne, jų klyksmas neaidėjo garsiai, bet jų mintis iš tiesų formavo ir vis dar formuoja pasaulio supratimą.
Visas pirmininkų, redaktorių ir visokių pramogų verslo ryklių elitas nenusvers darbų, kuriais Lietuvos įvaizdį formavo, tarkime, profesoriai Vytautas Kavolis ar Aleksandras Štromas.
Lietuvoje yra dvi grupės žmonių: įtakingieji ir tie, kurie nori būti vadinami įtakingais. Norinčiųjų būti įtakingais bei žinomais balsai aidi garsiai, juos kasdien išgirsite ir perskaitysite, aptarinėjant visokius puodus, šluotas, mišraines, brangesnio šampano butelius ar kaimyno trobos prastumą, pešantis su tokiais pačiais pigaus populiarumo gaudytojais, kurio aptarimas sulauks daugiau smalsuolių.
Šie žmonės neramiai miega naktimis, baimindamiesi, kad kas nors atskleis jų tuštybę ir ydas. Jie pasirengę verstis per galvą ir draugauti su bet kuo, kad tik galėtų patvirtinti savo įtaką ir prasmingumą.
Ką tokie žmonės gali pasiekti? Štai buvęs Švenčionių meras Vytautas Vigelis nusikapstė iki kultūros viceministro posto. Visi puikiai supranta, kad kompetencijos šioje srityje ponas V.Vigelis neturi tiek, kad išties galėtų padėti formuoti kultūros politiką.
Kokia strategija tada geriausia? Aiškinti, kad visi mes tokie. Visi mes klystame, visi mes nesame šventi. Štai ir jums, mieli rinkėjai, dar vienas politikas. Toks, kaip jūs. Besibaiminantis savo kvailumo ir slapčia trokštantis užsiropšti ant aukščiausio laiptelio. Tokio, ant kurio stovėdamas galėtų net save įtikinti, kad ir jis kažkuo ypatingas.
Neverta nusiminti. Pigus populiarumas kainuoja brangiai.
Neverta nusiminti. Pigus populiarumas kainuoja brangiai. O didžiausią kainą jo besivaikantys sumoka slapčia grauždamiesi, kad niekada nebus išties įtakingi, o jų žodžiai ir darbai nusės istorijos paraštėse.
Taip istorijos paraštėse atsidurs ir nykstančios tautos dizaineriai, ir prie kalėjimų mylimųjų laukiančios menko protelio mikrofonų laikytojos, ir visi kiti, beviltiškai besivaikantys populiarumo, įtakos, elito draugijos ir apleidžiantys protą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vakarėlyje Palangoje siautė ir Juozas Statkevičius, ir Žilvinas Grigaitis su žmona Elle
