Kodėl prezidentės kalba buvo nuosaiki ir kaip niekada reflektyviai diagnozuojanti dabarties situaciją? Peržvelgus visas aštuonias prieš tai buvusias šalies vadovės kalbas į akis krinta vienas akivaizdus skirtumas.
Nuo partijų atsiribojusi ir vertybinių klausimų besišalinusi, technokratiškos valdininkės įvaizdį kūrusi D.Grybauskaitė pamažu ėmė vis drąsiau deklaruoti tradicinių partijų ir politinių ideologijų vertę. Šalies vadovė pripažino, kad atsiribojimas nuo politinės sistemos ir jos kritika buvo strateginė klaida.
„Pagaliau atverkime politinę sistemą platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui“, – ragino prezidentė savo pirmojoje kalboje 2010 m.
„Kad ir kokios silpnos, pavargusios, nukraujavusios būtų politinės partijos, tačiau kol kas tai patikimiausias demokratinio valstybės vystymosi pagrindas“, – šiandien pripažino D.Grybauskaitė.
Ar tai rodo, kad prezidentė klydo? Nemanau. Tai labiau prezidentės, kaip institucijai atstovaujančios asmenybės, branda ir suvokimas, kad komplikuotoje Lietuvos politinėje sistemoje pragmatinį interesą ir jo įsigalėjimą galima apriboti tik turint aiškią vertybinę poziciją.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsidūrė kaip niekada arti Valdo Adamkaus paskutiniųjų metų supratimo, kad politikos užkulisiai, nori tu to ar nenori, dalyvauji ar pasyviai stebi, atveda prie takiojo blogio. Prie situacijos, kurioje įtartini ir kalti tampa visi supainiotų naratyvų dalyviai, o tiesos paieškos tampa tik nauju spektakliu.
Galbūt šis suvokimas ir sušvelnino praėjusių kalbų retoriką ir paliko tik griežtais, reikšmingais žvilgsniais palydėtas pastabas Seimo žemės ūkio verslo magnatui.
„Galvoju, kad istorija įvertins šitą prezidentės metinį pranešimą“, – lakoniškai kalbėjo Valdas Adamkus, išklausęs D.Grybauskaitės.
Tarp buvusio prezidento ir dabartinės šalies lyderės tvyrojusi įtampa ir nepasitikėjimo jausmas vargu ar pranyksta, bet, panašu, juos abu į tą patį tašką atveda valdžios nuovargis. Supratimas, kad be visuomenės sąmoningumo, geranoriškumo ir aiškesnės, konsoliduotos partinės sistemos jų viltys ir politiniai tikslai lieka tik lozungais.
Prezidentė vis labiau reflektyvi ir vis labiau suvokianti savo darbus istoriniame kontekste. Apie tokią savo paties refleksiją kalbėjo ir Vytautas Landsbergis, prisimindamas Aukščiausios Tarybos laikus.
„Apgailestauju tik dėl vieno, kad viskas vyko ne taip greitai, kaip tikėjausi, kad korupcijai sutramdyti prireikė beveik dviejų kadencijų, o teisėsaugai užtruko tiek daug laiko nuo įtarimų prieiti prie teismams reikalingų įrodymų“, – sakė D.Grybauskaitė.
Viešoji erdvė norėjo prezidentės pasiaiškinimo dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusių laiškų. Tie, kurie norėjo pripažinimo, jo sulaukė. Tie, kurie tikėjosi atsiprašymo, gavo kuklų fakto konstatavimą ir apgailestavimą. Tai pademonstravo prezidentės gebėjimą perlaužti savo įvaizdį ir pripažinti, kad ji tokia pati politinio gyvenimo dalyvė.
Liūdniausia dalis buvo šios devintosios kalbos komentarai. Jei prezidentė pasiryžo refleksijai, tai Ramūnas Karbauskis šioje kalboje neatpažino savęs, Saulius Skvernelis pamatė pagyras jo Vyriausybei, o Gabrielius Landsbergis „žiebimą per kuprą“ R.Karbauskiui.
Prezidentės buvo klausomasi, jai buvo plojama, bet ar ji liko išgirsta? Štai čia ir vėl iškyla V.Adamkaus liūdnai išmintingas konstatavimas: įvertins istorija.
Kvietimas stiprinti politinę sistemą ir perspėjimai dėl koncernų-gelbėtojų gali būti jau pavėluoti ir tada ši kalba liks tik vieša išpažintimi, kad per vėlai suprasta, kad prabilta tik tada, kai susvyravo reitingai ir pradėjo nykti ilgai kauptas autoritetas visuomenės akyse.
Ar pavyks prezidentei inicijuoti fragmentuotos politinės sistemos sulipdymą? Ar pavyks vardan strateginių tikslų nugalėti savo ambicijas ir užbaigti kitų politinių lyderių ambicijų karus? Ar pavyks palikti politinę programą ir struktūrą, kuri užtikrintų valstybės, demokratijos vystymosi stabilumą?
D.Grybauskaitė turi dar metus. O tada jau vertins istorija.
TAIP PAT SKAITYKITE: S.Čelutka: D.Grybauskaitė parodė, kad nepritaria Višegrado euroskeptikams
