Likus metams iki sunkiai nuspėjamų ir daug lemsiančių rinkimų Lietuvos viešoji erdvė sugrąžinama prie pamatinio klausimo: kas yra politika? Ar paviešintas privatus D.Grybauskaitės susirašinėjimas peržengė politinio veikimo ribas? Ar užkulisinės intrigos yra natūrali politinio proceso dalis? Koks yra politikos ir žiniasklaidos santykis bei kiek viena veikia kitą?
Su politikos užkulisiais nesusipažinusį žmogų labiausiai turėtų stebinti retorinis skirtumas, kurį jis pamatė privačiuose susirašinėjimuose ir kurį mato oficialiuose pasisakymuose. Instrumentalistinis politinis veikimas atvertas savo nuogybe. Atvertas tam, kad ta nuogybė ir vulgarumas pridengtų korupcijos byloje fiksuotus nusikalstamus veiksmus.
Šis įvykis iškelia tris grėsmes. Pirma, artėjantys metai iki rinkimų taps visų partijų, interesų grupių ir asmenybių karu prieš visus. Viena vertus, konfliktas politikoje yra normali proceso dalis, tačiau čia kalbama jau ne apie idėjų ar strategijų susidūrimą, o ambicijas ir asmeninį kerštą.
Svarbiausiuose politiniuose postuose turime asmenis, kurie jei ne atvirai, tai pusiau atvirai demonstruoja vienas kitam pagiežą ir į susitikimus eina per sukąstus dantis. Tai nežada nieko gero politinių sprendimų ir rimtesnių projektų įgyvendinimui.
Politinės partijos patiria vis daugiau sudėtingų iššūkių, o prie problemų prisideda ir kylanti butaforinių visuomeninių judėjimų banga. Tradicinės partijos sunkiai atsilaiko prieš pavienių asmenybių ir neaiškių lyderių vedamas komandas, kurios labiau primena politines įmones, tik rinkimams užsukančias viešųjų ryšių ir komunikacijos kampanijas.
Politinės partijos patiria vis daugiau sudėtingų iššūkių, o prie problemų prisideda ir kylanti butaforinių visuomeninių judėjimų banga.
Rinkimų kampanija tokioje šviesoje taps korupcijos bylos, įvairių jos niuansų ir gandų priedėliu. Rinkėjų nusivylimas taps nebe nusivylimu ir nežinia, ką rinktis, o tiesiog rezignacija ir abejingumu politikai. Politinis procesas nebebus atsakymas arba tas atsakymas niekam nebus svarbus. O tai taps ginklu tiems, kurie tiesiog nori tapti to politinio proceso dalyviais, kad įgyvendintų savo užgaidas.
Antra rimta grėsmė yra tai, kad ši situacija pradės atrodyti normali. Visuomenė pamažu ima priprasti prie vulgarios retorikos, atviro melo ar tiesiog nuolatinio naratyvo, kad štai turime dvi besikaunančias puses ir visi jose lygūs. Visi vienodai kalti, visi veikiami ir rinktis reikia tuos, kurie artimesni tos dienos tavo emocijoms.
Toks nihilizmas įtvirtinamas ne tik politinėse rietenose, bet ir kai kurių apžvalgininkų loginio nuoseklumo stokojančiuose rašiniuose. Kodėl kažkas puolamas daugiau nei kitas? Kodėl dvigubi standartai? Kodėl mes, o ne jie? Istorijos supinamos į kitas istorijas, jas sumazgo nuolatiniai prieštaravimai, įvaizdžiai ir komunikacija be turinio.
Prie šio naujojo normalumo veda ir visų asmenybių, poelgių ir jų pasekmių suniveliavimas. Pastanga atskirti politiką nuo moralės ir vadovautis tik teisėsaugos išaiškinimais. Šią praktiką jau pamėgę valstiečiai žalieji ir jų premjeras, teigiantys, kad kažkas yra smerktina ar ne, jei tai išaiškina atitinkamos institucijos.
Politiko savigarba, jo reputacija negalioja, o veikia tik nusikalstamo pasaulio principas – teistas ar ne. Net ir įtarimo šešėlis tokioje aplinkoje tampa oponentų puolimu ar žiniasklaidos burbulu. Nebėra nieko, ką galima spręsti moralės klausimu. Lietuvoje pamažu normalizuojama politika be moralės.
Trečia, ir rimčiausia, grėsmė yra tai, kad kartu su asmenybėmis savo autoritetą pamažu praras ir institucijos.
Trečia, ir rimčiausia, grėsmė yra tai, kad kartu su asmenybėmis savo autoritetą pamažu praras ir institucijos. Tai jau ištiko Seimo pirmininko poziciją, kuri jau ne vieną kadenciją yra skiriama politikams be valios ir be autoriteto. Seimo darbe tvyrantis chaosas ir betvarkė lengvai gali persikelti į kitas sritis, o tikrieji galios centrai nusėsti į kokius bereikšmius komitetus ar tiesiog tūnoti už politikos ribų.
Nenoriu pasakyti, kad prezidentė staiga išbarstys visuomenės pasitikėjimą vien dėl privačių pokalbių retorikos. Bet ši istorija tampa pamoka visiems, kuriems svarbi moralinio autoriteto figūra.
Išlaikyti orumą politikoje žvėriškai sunku. Net ir bandant išsaugoti riterišką laikyseną, gali būti įtrauktas į intrigas tiesiog todėl, kad tave supantys asmenys nuspręs tai padaryti. O stengdamasis ignoruoti ir atsiriboti būsi apkaltintas neveiklumu. Tai nutiko prezidentui Valdui Adamkui, kuris bandė išsaugoti moralią laikyseną ir atsimušė į vulgarios lietuviškos politinės tikrovės sieną.
D.Grybauskaitė – kitokio tipo politikė, kuriai nėra svetimas makiaveliškas suvokimas, kad politinės intrigos yra neišvengiama žengimo link bendrojo tikslo dalis, tačiau ir jai sunku ištrūkti iš šių spąstų.
Būti politiškai aktyviai ir neįsivelti į asmeniškumus ar retoriką, kuri tvyro galios žaidimų lauke. Prezidentė buvo sukūrusi nepažeidžiamumo ir oficialumo kiautą, kuris buvo pramuštas ir pasimatė kasdieniškoji dalis. Tai – ne tik didžioji jos klaida, bet ir visos įvaizdžių politikos, besikratančios konkrečių politinių pažiūrų, tragizmas.
Svarbiausias klausimas šioje istorijoje – ar visuomenė pasiduos inercijai ir ar ji gali pareikalauti iš politikų ne tik produktyvumo, bet ir moralumo?
Matyti faktus ir esmes konfliktuose, nesusitaikyti su vulgarumu ir manipuliacija, išsaugoti sveiką protą ir tikėjimą demokratinėmis institucijomis. Kad ir kokios vertybės ar politinės asmenybės patiktų, tokį priesaką turėtų nešiotis kiekvienas, norintis atlaikyti intensyvėjančią politinio gyvenimo isteriją.
Nes dabar mūsų politikai reikia neblėstančios vilties ir tikėjimo ne pažadais, o pažado galimybe.
TAIP PAT SKAITYKITE: E.Masiulis sveikina „valstiečių“ entuziazmą imtis jo ir D.Grybauskaitės laiškų tyrimo
