Su tokiais vedliais tiesiog neįmanoma išklysti iš kelio, o ir žinia bus aiški. Visiems tiems, paisčiusiems apie žmogaus teises ginančius socialdemokratus, visiems, rengusiems partijų susitarimus, duotas aiškus ženklas – jūs esate niekas.
Patarėjai tokie, kad belieka tikėti, jog energetinės nepriklausomybės klausimą premjeras greitai aptarinės su „Gazprom“ atstovais, o viešųjų ryšių klausimais konsultuosis pas partijos kolegę Birutę Vėsaitę, pagarsėjusią savo nelaimėmis socialiniuose tinkluose bei televizijos laidose, kur susipainiodavo ne tik planuose, bet ir įvardindama savo pareigas.
Civilinės partnerystės įstatymas, kuriuo buvo tikimasi pagaliau įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę, atiteko į rankas tų, kurie principingai nesidalins savo teisėmis su kitais piliečiais ir darys viską, kad paneigtų homoseksualumo egzistavimą.
Projektą dėl partnerystės įteisinimo rengiančios Teisingumo ministerijos vadovas Juozas Bernatonis jau yra pareiškęs, kad nemato problemos dėl to, kad Lietuvoje tos pačios lyties asmenys negalės sudaryti tokių sutarčių. Anot ministro, jų Lietuvoje beveik nėra.
Tokio aklo ministro vedama ministerija įstatymo projektą derinti pasirinko su Katalikų bažnyčia, kurios nusistatymas prieš tos pačios lyties asmenis yra daugiau nei akivaizdus. Arkivyskupas Gintaras Grušas jau yra viešai pareiškęs, kad „bažnyčios mokymas apie santuoką kyla iš Dievo paveikslo: šeima susidaro iš vyro ir moters, kurie gali pradėti gyvybę.“
Lietuvos katalikų bažnyčia nepasirengusi išgirsti ir popiežiaus Pranciškaus prisipažinimo, kad ne jam teisti homoseksualius asmenis, ne bažnyčiai aiškinti, kokią partnerystę įteisinti gali valstybė.
Lietuvos katalikų bažnyčia nepasirengusi išgirsti ir popiežiaus Pranciškaus prisipažinimo, kad ne jam teisti homoseksualius asmenis, ne bažnyčiai aiškinti, kokią partnerystę įteisinti gali valstybė.
Lietuvoje bažnyčia vis dar pasitelkiama, kai reikia tariamo moralinio autoriteto, nors pačios bažnyčios atstovai tą autoritetą jau gerokai iššvaistę ir gali girtis naujais automobiliais, bet ne pulkais tikinčiųjų.
Sunku sugalvoti panašų precedentą, kai sprendimas dėl mažumos teisių būtų derinamas su ta daugumos dalimi, kuri visiškai nesuinteresuota dalintis. Dar svarbiau, ta dalis smerkia ir vadina homoseksualumą nuodėme ar liga.
Belieka dar kartą pakartoti – Lietuvos socialdemokratai, besidedantys europietiška kairiųjų partija, tėra tie patys provincialūs sovietiniai žmogeliai, kurie savo baimę dangsto tyla ir kalbomis apie diskusijos būtinybę.
Vargšai rinkėjai ir politikos ekspertai, kuriems kažkokiu būdu tenka atrinkti, į kurį krepšį žmogaus teisių klausimuose tenka dėti socialdemokratus, konservatorius ir aplink centristinį politinio niekio burbulą besiburiančius populistus. Lietuvoje jie ryžtingai sėdi kartu ir dangstosi rankomis akis.
Vis dar vengiama viešai pripažinti, kad tos pačios lyties asmenų partnerystė niekaip nesunaikins santuokos sampratos, neatims nieko iš tikinčiųjų, tik panaikins privilegijuotą grupę, nenorinčią dalintis galimybėmis.
Vis dar vengiama viešai pripažinti, kad tos pačios lyties asmenų partnerystė niekaip nesunaikins santuokos sampratos, neatims nieko iš tikinčiųjų, tik panaikins privilegijuotą grupę, nenorinčią dalintis galimybėmis.
Vakaruose tai jau supranta ne tik kairieji, bet ir dešinieji, o Lietuvoje tai vis dar tenka aiškinti ne tik konservatyviems provincijos pelkės ir sovietinės švietimo sistemos augintiniams, bet ir tariamai progresyviems kairiesiems, kuriems solidarumas lieka neįmenama mįsle.
Tokiame kontekste juokingai atrodo Marijos Aušrinės Pavilionienės ar Giedrės Purvaneckienės pastangos kalbėti apie žmogaus teises. Jos tėra tik masalas tiems keliems procentams, kurie pasirengę apsigauti vardan simpatijų skandinaviškoms kairiųjų partijoms ar socialiniam jautrumui.
Lietuvos viešojoje erdvėje girdėjome daugybę balsų, kurie pasmerkė viešai nusišnekėjusį ir pedofiliją su homoseksualumu sukergusį Marijų Adomaitį, dar žinomą kaip Ten Walls. Ministras J.Bernatonis ir premjeras A.Butkevičius tyliai žengia ten, kur veda panašaus proto atlikėjų kalbos.
Ministras J.Bernatonis ir premjeras A.Butkevičius tyliai žengia ten, kur veda panašaus proto atlikėjų kalbos.
Žengia ir nejaučia gėdos, nes mano, kad taip geriausiai atstovauja savo rinkėjų interesams. Ar rinkėjai smogs atgal? Vargu. Socialdemokratų rinkėjų branduolys vis dar yra Algirdo Brazausko ir sovietinės nomenklatūros išsiilgę rūpintojėliai.
Belieka tikėtis, kad tie naivuoliai, kurie matė A.Butkevičiaus asmenyje nuosaikų, europietišką lyderį, atsibus. Atsibus ir susivoks, kad balsuoja ne už europietiškos kairės ir progreso įsikūnijimą, o už sovietinio prisitaikėliškumo fantomą, kuris reikiamu metu visada nusisuks nuo savo šūkio: svarbiausia – žmogus!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Juozas Bernatonis tavęs nemato? Vadinasi, tavęs nėra
