Viena populiariausių pastarųjų metų sąvokų post-truth (po tiesos), apibrėžianti pasaulį, kuriame tariamai susitaikoma su tuo, kad niekas neturi tiesos monopolio, jau seniai nėra naujiena Rusijos viešajai erdvei. Joje post-truth yra ne hipotetinė situacija ar grėsmė, o dogma, nuo kurios atsispiria reiškinių ar asmenybių interpretavimas.
Tiesą sakant, daugelis naujų iššūkių demokratijai, kuriuos su baime fiksuoja Vakarų stebėtojai, yra jau senokai išbandyti Rusijos viešojoje erdvėje: nuo tiesos apvertime dirbančios žiniasklaidos iki politinės diskusijos pavertimo absurdišku komunikaciniu cirku, kuriame vietą randa žaislinė opozicija: ziuganovai, žirinovskiai ir kita fauna.
Skaudžiausia šiame rinkimų spektaklyje yra stebėti tai, kokia pasyvi ir susitaikiusi su šia situacija, netgi patenkinta yra Rusijos žmonių masė. Taip, būtent masė, o ne visuomenė.
Ta pati masė, kuri sutinka su jiems pasiūlyta formule: nieko nėra tikro ir viskas yra įmanoma.
Ta pati masė, kuri sutinka su jiems pasiūlyta formule: nieko nėra tikro ir viskas yra įmanoma. Ta pati masė, kuri Rusijos istorijos tragizmo fone maino savo pilietiškumą į pažadą, kad valstybe tapęs lyderis užtikrins kasdienį stabilumą.
Daugelis analitikų dabartinėje Rusijos situacijoje bando įžvelgti istorines paraleles su Stalino ar Brežnevo laikais, netgi su despotiškų carų era. Istorijos pėdsakų ar potrauminių patirčių suformuotų tendencijų Rusijoje išties galima rasti, bet ši ketvirtosios Putino kadencijos Rusija yra visiškai naujo tipo darinys.
Tai yra valstybė, kurioje pilietinis dalyvavimas visiškai užgniaužtas Kremliaus apraizgyto valstybinio aparato represijų. Josifo Stalino idėja, kad svarbiausia valstybėje yra stiprūs vidurinės grandies biurokratai, užtikrinantys, jog iš viršaus nuleidžiami įstatymai bus įgyvendinti, tapo tikrove.
Jie tapo tikrove, nes valdžią Rusijoje perėmė tie, kurie ilgą laiką buvo būtent vidurinės grandies biurokratai, pareigūnai, agentai, šnipai. Ar tiesiog vidutinių gebėjimų politiniai avantiūristai, gebėję išlaviruoti politinėse intrigose. Tokie, kaip Igoris Sečinas ar Viačeslavas Volodinas.
Rusams pasiūlytas velniškas sandoris, kurį jie pasirašė ir dabar dalyvauja rinkimuose, kuriuose tvirtinamas režisierius ar scenaristai.
Rusams pasiūlytas velniškas sandoris, kurį jie pasirašė ir dabar dalyvauja rinkimuose, kuriuose tvirtinamas režisierius ar scenaristai.
Net ir opozicija Rusijoje įkalinta tuose pačiuose gniaužtuose. Vienintelė jos galimybė yra bandyti fiksuoti pažeidimus ir nuolat priminti, kad Rusija yra valdoma neteisėtos valdžios. Bet kova jau pralaimėta.
Aleksejus Navalnas viešai kaltina Kseniją Sobčak, kad ši yra tik įrankis valdžios rankose. Prieš tai tokiu įrankiu buvo Michailas Prochorovas. Opozicija Rusijoje ne tik suskaldyta, ji yra valdžios siūlomo scenarijaus dalis.
Putino siekis save ir savo rato interesus paversti Rusijos interesu yra išpildytas. Tai įrodo niekam abejonių nekeliantis perrinkimo procesas. Dovanos ir grasinimai tam, kad būtų surinktas adekvatus balsų kiekis. O jei ne, tai tiesiog prikimšime dėžes balsų – velniai nematė.
Eiliniai rusai tingiai priima valdžios jiems kuriamą spektaklį ir su mago veiksmus stebinčio žiūrovo, kuris įtaria, kad triušis netūnojo skrybėlėje, tačiau prisiverčia tikėti, nes taip smagiau, pasitenkinimu dalyvauja visuose procesuose.
Gavę Krymą, patogiai nustumia teisėtumo abejonę, o bet kokį karinį konfliktą ar geopolitinę problemą paverčia amžinojo Rusijos ir Vakarų susipriešinimo dalimi.
Gavę Krymą, patogiai nustumia teisėtumo abejonę, o bet kokį karinį konfliktą ar geopolitinę problemą paverčia amžinojo Rusijos ir Vakarų susipriešinimo dalimi. Nes taip tiesiog lengviau. Nes taip mažiau reikia sukti sau galvą ir, galbūt, teks mažiau nusivilti, kai sistema ir vėl sugrius.
Koks yra esminis ketvirtosios Putino kadencijos klausimas? Mano manymu, didžiausia intriga yra tai, kas užpildys Putino vietą tezėje Putinas yra Rusija. Panašu, kad tai bus paties Putino ir jo vidaus rato problema, kuri bus sprendžiama tyliais pašalinimais ar garsiomis bylomis ir atakomis vadinamojoje žiniasklaidoje.
Gilesnis, labiau filosofinis klausimas būtų toks: ar Rusijoje kaip postvalstybėje, kurioje pilietiškumas, kritinis mąstymas, dalyvavimas yra paverstas priešiška veikla, galimas sisteminis pokytis? Ar patogiai Putino šešėlyje sėdintis ir tik kasdienybės klausimus sprendžiantis rusas gali pagalvoti apie kitokią situaciją? Ar jam reikalinga politika bei tikras idėjų pliuralizmas?
Komentuodami reiškinius Rusijoje mes dažnai raginame atsieti juos nuo politikos. To net nereikia daryti. Rusijoje politikos nėra.
Ir dar pavojingesnis klausimas: ar Rusijos pastangos diskredituoti vakarietišką demokratiją, įskelti abejonę viskuo neveda mūsų pačių į postvalstybių lygmenį? Komentuodami reiškinius Rusijoje mes dažnai raginame atsieti juos nuo politikos. To net nereikia daryti. Rusijoje politikos nėra. O tuo pačiu metu ji apokaliptiškai tvyro visur – ne kaip politinė idėja, o kaip ypatinga šios tautos lemtis, didžioji sermėginė tiesa, kuria gal tiki net ir pats Putinas.
Kaip mums stebėti šį cinišką postvalstybės vaidinimą ir išlikti sąžiningiems prieš save pačius bei atremti bandymus įtraukti mus į karines, politines, informacines provokacijas? Kaip gyventi su Rusija kaip postvalstybe ir išsaugoti stoišką laikyseną bei tikėjimą savo sistema bei Vakarų demokratijų stabilumu?
Štai svarbiausi klausimai, kuriuose turėsime kelti ir bandyti atsakyti. Nuo atsakymų paieškos ir įtikinamumo priklausys ir mūsų pačių šimtmečio valstybingumo tąsa.
