Kiekvienam sveiko proto žmogui, bent kiek besidominčiam pasaulio naujienomis, turėtų atrodyti keista, kai prie tokių svarbių derybų stalo sėdasi Kremliaus režimo atstovai. Ne tik tai. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry savo darbotvarkę priverstas derinti su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.
Ekspertai, kurie praėjusių metų vasarį Miuncheno saugumo konferencijoje atvirai šaipėsi iš Rusijos diplomatijos vadovo melo, dabar stebi, kaip šis diktuoja derybų ritmą, tuo pat metu aiškindamas, kad Rusijos karo aviacijos smūgiai Sirijoje liausis tada, kai to panorės Kremlius.
Trečiadienį derybos galiausiai nutrūko, taip ir nepasiekusios jokio apčiuopiamo rezultato. Pagrindinė to kaltininkė – Rusija. Paskutine Sirijos opozicijos pajėgų tvirtove tapusį Alepą bombarduojanti ir nuo išteklių atkertanti Rusija atvirai šaiposi iš reikalavimų nutraukti karinius veiksmus.
Ar dar pamenate, kaip praėjusių metų rugsėjo 28 dieną apgailėtinai atrodė Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas, sakydamas kalbą Jungtinių Tautų tribūnoje? Tuomet atrodė, kad Rytų Ukrainoje karą sukėlusi ir Krymą aneksavusi Rusija yra izoliuota nuo galimybės žaisti galios žaidimus.
Bet Kremlius pasinaudojo galimybe perimti iniciatyvą ir užpildyti susidariusį galios vakuumą penkerius metus besitęsiančiame pilietiniame kare Sirijoje. Reikia pripažinti, kad prie to labiausiai prisidėjo savaiminio mėsmale tapusio konflikto sprendimo laukęs JAV prezidentas Barackas Obama ir trumparegiškai konflikto lokalumu tikėjusi Europa.
Bejėgiškumo balansą Sirijoje staiga pakeitė Rusijos bombardavimai. Oficialios intervencijos priežastys buvo Basharo al-Assado prašymas pagelbėti Kremliaus pripažįstamai valdžiai ir tariama grėsmė Rusijai, kurią kelia 2500 Sirijoje besikaunančių džihadistų.
Tikrosios sprendimo priežastys matomos dabar. Rusija staiga sugrįžo prie geopolitinių klausimų sprendimo stalo. Dar svarbiau V.Putinui – ji užėmė ne ką mažiau svarbią poziciją, nei pasyvumą vis dar demonstruojanti JAV.
Pentagono vadovas Ashtonas Carteris prabilo apie galimybę siųsti į Siriją JAV karius, tačiau dabar jiems ten tiesiog nebeliko vietos. Per dvi karines oro bazes netoli Latakijos ir jūrinę bazę Tartuse išsiskleidusios Rusijos karinės pajėgos demonstruoja, kad tai Kremliaus interesų zona.
Situacija ir veikimo modelis nedaug skiriasi nuo Rusijos pozicijos derybose dėl taikos Rytų Ukrainoje. Apžvelkime situaciją, kurioje atsidūrė Vakarai.
B.Obama dar 2011 metų rugpjūčio mėnesį pareiškė, kad B.al-Assadas turi atsistatydinti. Atskleista, kad šio diktatoriaus režimas prieš savo žmones panaudojo netgi cheminį ginklą. JAV aiškiai pabrėžė, kad jokių derybų dėl B.al-Assado išlikimo poste negali būti.
Kas buvo nuveikta per tuos ketverius metus? Galime kalbėti ne apie konkrečią veiklą, o bandymą simuliuoti iniciatyvą. Daugybę lėšų kainavę Sirijos opozicijos karių apmokymai baigėsi fiasko. Ginklai pateko į „Islamo valstybės“ rankas, o iš pačios opozicijos liko tik pavienės grupelės, kurių įvardinti nesugeba netgi Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas.
Kaip JAV reagavo į Rusijos intervenciją? Iš pradžių kalbėta apie galimus susidūrimus, tačiau vėliau amerikiečiai tiesiog turėjo susitaikyti su faktu, kad B.al-Assadas pasikvietė savo dičkį draugužį ir pavertė oficialiu atstovu. Rusijai buvo leista daryti, ką tik nori ir vienintelė NATO valstybė, kuri išties principingai reagavo į V.Putino avantiūrą, buvo Recepo Tayyipo Erdogano valdoma Turkija.
Būtent savo interesus griežtai ginanti Turkija gali tapti pagrindiniu kliuviniu Rusijai įsigalint Sirijoje. Nenuostabu, kad Rusijos gynybos ministerija ketvirtadienį pradėjo skleisti kalbas apie galimą Turkijos invaziją.
Kodėl Rusija turėtų kreipti dėmesį į JAV raginimus nutraukti Alepo bombardavimą? JAV Ukrainos karo atžvilgiu pasiūlė sankcijas, bet panašu, kad Kremlius yra pasirengęs žaisti iki galo ir vis labiau naudotis aiškios Baltųjų rūmų pozicijos trūkumu.
Derybas dėl Sirijos sutarta tęsti prieš šių metų susitikimą Miunchene, tačiau vienas faktas jau aiškus: Rusija naudoja Siriją savo tikslams ir kol kas jaučiasi nebaudžiama. Pavojingiausias signalas – trumpa Vakarų valstybių lyderių atmintis ir nenoras veltis į atvirą konfliktą su valstybe, kurią valdo nusikaltėlių klika.
Kodėl S.Lavrovas vis dar sėdi prie derybų stalo? Ko tikimasi iš valstybės, kuri jau seniai spjovė į tarptautinę teisę ir savo išgyvenimo principu padarė priešpriešą Vakarams? Šiuos klausimus sau turėtų užduoti ne tik dabartinė Baltųjų rūmų administracija, bet ir kandidatai juose sėdėti, žadantys kietą politiką, bet nepateikiantys naujos strategijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Per Rusijos aviacijos antskrydžius Sirijoje Alepo mieste žuvo 21 civilis
