Viešojoje erdvėje vis daugiau konfliktiškumo ir poliarizacijos. Informacija mus pasiekia greitai ir pareikalauja skubios interpretacijos. Faktų tikrinimui ir argumentuotai diskusijai lieka vis mažiau laiko. Dėl to virkauti neverta, tenka prisitaikyti ir išmokti išlaikyti sveiką protą.
Tokioje situacijoje itin svarbu atrasti pagrindą, dėl kurio galėtų susitarti kuo daugiau žmonių. Atrasti bendras vertybes ir taisykles, dėl kurių neabejojame.
Lietuvos viešoji erdvė išgyvena tokį patį poliarizacijos procesą, koks kankina Donaldo Trumpo Ameriką ar referendume protestavusius britus. Italų kalbotyros meistras, rašytojas, filosofas Umberto Eco pastebėjo, kad priešas mums būtinas, nes per jį lengviausia apibrėžti savo tapatybę.
Nuolatinis priešų kūrimas, kurį skatina neatsakingi valdžios veiksmai, manipuliavimas emocijomis ar pagarbaus dialogo trūkumas tampa kasdienio bendravimo paradigma. Kas kaltas dėl mūsų nesėkmių, blogų sprendimų ar neapčiuopiamos grėsmės?
Jie. Tie nematomi ir sunkiai apibrėžiami fantomai, kuriuos įvardijame kaip neoliberalus, fašistus, komunistus, naujuosius komjaunuolius, kaimiečius, valstiečius ar arogantiškus dešiniuosius… Daugybė terminų, skirtų marginalizuoti, išplėšti iš visuomenės dalį žmonių ir atsiriboti nuo jų, taip patvirtinant sau, kad tavo tiesa nepažeidžiama.
Šioje kovoje už galią ir bandymuose suvaldyti neapibrėžtą nerimą mums būtina surasti vienijančių dalykų, kurie primintų, kodėl mes taip aršiai diskutuojame ir puolame į isteriją, gaudydami naujienas apie šios dienos skandalą.
Lietuvos istorijos ir dabarties kontekste tokiu vienijančiu pagrindu išlieka ir išliks Sausio 13-oji.
Lietuvos istorijos ir dabarties kontekste tokiu vienijančiu pagrindu išlieka ir išliks Sausio 13-oji. Ši diena yra savotiškas postulatas, dėl kurio sutarę galime pradėti diskutuoti. Mums rūpi Lietuvos laisvė, mes mylime Lietuvos laisvę ir manome, kad visi atsakingi piliečiai jos verti.
Man nuoširdžiai skaudu stebėti ginčus, kokiais simboliais mes turėtume pagerbti šią dieną ir jos aukas. Nuoširdžiai liūdna, kad vienybės dvasią kažkam į užmarštį nugena pyktis dėl naujų simbolių, naujo būdo išreikšti tą pačią pagarbą valstybei ir gyvybę už valstybingumą atidavusiems piliečiams.
Sausio 13-oji privalo likti vienybės diena, kai visos išvestinės pažiūros atsiremia į supratimą, kad be laisvės ir tų pažiūrų mums niekas neleistų išvesti. O dabar štai galime laisvalaikiu šūkauti, kad vieni yra liberalai, komjaunuoliai, o kiti radikalai, fašistai.
Kol mes šią dieną sugebėsime atrasti bendrystę, tol informacinis karas, kurstomas nerimas ir grasinimai nepasieks savo. Geopolitinė situacija rodo, kad priešų kūrimo mechanizmas kol kas veikia geriau, nei gebėjimas bendrai ieškoti sprendimų.
Tokia yra šios didžios dienos prasmė ir vertė. Ištiesti ranką kitaip mąstančiam, kitaip atrodančiam, gal ir ne visai gerai lietuviškai kalbančiam, gal ir ne už tuos balsuojančiam, bet lietuviui, kuris galiausiai nori būti lietuvis.
Tada nereikės ir nerimauti klausiant: ar susirinksime, jei pasikartos?
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Landsbergis: Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame
