Trūko tik kokios valdžiažmogio iškamšos, kurią būtų galėję apspardyti ir sudeginti, atkeršydami už per didelius mokesčius ir per mažas pašalpas. Deginimo procesą būtų palydėję plojimais bei gyvulišku ūbavimu. Be jokios pagarbos viešajai tvarkai ar savo pilkoms, logiško dėstymo negerbiančioms dūšelėms.
Sunkiausia buvo žiūrėti į ubagų karalių, buvusį Kauno merą ir Seimo narį Vytautą Šustauską. Interneto platybėje savotiška legenda tapęs Vytautas, asmeniškai įkvėpęs sparčiai populiarėjantį ir internete dėmesiu socialdemokratus jau lenkiantį Valstybinio Tautos Fronto judėjimą, ir vėl nesulaukė minios gerbėjų, kurie gudrūs tik patiktukus dėlioti po audringais pasisakymais.
Šis sovietinio jūreivio ir nepriklausomybės Kauno taksisto išmintimi apsisodrinęs diedukas akmens vatos barzda iš paskutiniųjų bandė perspėti Lietuvą apie iš Vakarų ateinančius pavojus, tačiau ubagų karaliaus žodžio klausėsi tik ištikimiausių gerbėjų būrys.
Nusivylęs menku bendražygių aktyvumu, Vytautas dar kartą išbarė visus nedorėlius, mėgstančius tik pakalbėti ir nuėjo ilsėtis į nostalgijos ubagiškai šlovei ir Kauno savivaldybės palmėms pavėsį.
Nusivylęs menku bendražygių aktyvumu, Vytautas dar kartą išbarė visus nedorėlius, mėgstančius tik pakalbėti, ir nuėjo ilsėtis į nostalgijos ubagiškai šlovei ir Kauno savivaldybės palmėms pavėsį. Panašus ištikimiausiųjų būrys susirinko ir į profesinių sąjungų mitingo branduolį.
Žmogeliai, paklausę, ką porina valdžios ponai, nušvilpė socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę, aiškinusią, kad ji „nepolitikuoja“, sutartinai paplojo iš už jūrų marių atvykusiai Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinei sekretorei, kuri pažadėjo visiems maksimalias minimalias algas.
Suprantama, darbuotojai privalo kautis dėl savo teisių, diskutuoti ir teikti pasiūlymus, tačiau profesinių sąjungų bandymai atkreipti dėmesį tokio turinio mitingais tėra nevykęs bandymas demonstruoti veiklumą.
Tai, kad mitingas tebuvo pašūkavimas ir pakrykštavimas, įrodo ir faktas, kad į lauką nosies neiškišo nei paprastais žmogeliais save vadinančiųjų dėmesį ir „išdiskutavimą“ mėgstanti Seimo pirmininkė, nei darbo liaudies palankumą turintis premjeras.
Kaip visada, tokie pašurmuliavimai sutraukia ir kvazipolitinio gyvenimo padugnes, ir psichopatus, rėkiančius „NATO okupantai – lauk!“, ir kitokį interneto komentaruose tarpstantį visuomenės šiukšlyną.
Kaip visada, tokie pašurmuliavimai sutraukia ir kvazipolitinio gyvenimo padugnes, ir psichopatus, rėkiančius „NATO okupantai – lauk!“, ir kitokį interneto komentaruose tarpstantį visuomenės šiukšlyną.
Gal ir nėra taip blogai, kad šie mažutėliai nuleidžia garą, pašūkauja ir išsiskirsto, tačiau jų dalyvavimas į absurdo lygmenį nutempia bet kokį protestą ir bet kokį bandymą nusiųsti realią politinę žinią.
Tiesą sakant, tokie mitingai įrodo tik vieną dalyką – Lietuvoje vis dar gyvas sovietinių demonstracijų paveldas ir šventas įtikėjimas valdžios bei visuomenės atskirtimi. Einama parodyti save ir patriukšmauti, pasispjaudyti į megafoną, o ne išreikšti konkrečią žinią.
Galbūt todėl ta pati publika piktinasi, kad į gatves retkarčiais išeina ir kiti, reikalaujantys labai konkrečių dalykų. Visoms šitoms agitbrigadoms tiesiog nesuvokiama, kad protestas nėra vien tik demonstracija, kad jis turi ir labai konkrečių siūlymų ir aiškaus žinojimo kontekstą.
Vietoje to, kad reikalautų iš savo atstovų geresnės derybų strategijos, spaustų savo išrinktus Seimo narius tinkamai atstovauti jų interesams, galų gale, teiktų konkrečius ir suderintus pasiūlymus, ši minia renkasi klounadą.
Vietoje to, kad reikalautų iš savo atstovų geresnės derybų strategijos, spaustų savo išrinktus Seimo narius tinkamai atstovauti jų interesams, galų gale, teiktų konkrečius ir suderintus pasiūlymus, ši minia renkasi klounadą.
Net neverta užsiminti apie tai, kad pabėgėlių krizės spaudžiama Europos Sąjunga, o tai reiškia ir Lietuva, dabar turi žymiai rimtesnių problemų, kurias derėtų aptarinėti ir spręsti.
Nevyriausybinės organizacijos jau sujudo, tačiau aiškaus politikų palaikymo vis dar nėra. Dar blogiau, Lietuvoje šį sprendimą jau ketinama apsunkinti, perkėlus diskusijas dėl pabėgėlių skaičiaus į Seimą.
Ką tai reiškia? Paprasta. 1105 žmonių, bėgančių nuo karo ir ieškančių oraus gyvenimo galimybės, likimas taps dėmesio siekiančių politikos klounų žaidimu. Dėl šio proceso kol kas perspėjo tik prezidentė. Premjeras ir Seimo pirmininkė ir vėl lauks visuomenės nuomonės, o apie ją spręs iš štai tokių klounadų bei klykavimų virtinės.
Piešiu pesimistišką vaizdinį, tačiau to pamoko istorija. Demonstracija ir garsus rėkimas per megafoną kai kuriems vis dar yra argumentas. Emocijos ir aistringas teisingumo reikalavimas, nepastebint kito interesų – taip pat.
Kol viešąja erdve naudosimės taip neproduktyviai, tol matysime panašius mitingus, į kuriuos rinksis ne tie, kurie turi ką pasakyti, ir ne tie, kurie moka girdėti. Beliks pasidžiaugti absurdiškais V.Šustausko pamokslais, palinksėti galvele, atsidusus pažvelgti į Seimo ponų rūmus ir sarkastiškai suvirpinti orą: „NATO okupantai – lauk!“.
