Esminis klausimas, kurį kelia Lietuvos intelektualinę situaciją aptardamas G.Beresnevičius: ką daryti, kad prakutę buržua iš pižono kategorijos pereitų į snobo? Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nepaisant ir dabar galiojančių išvadų, kalbos aplinkybės kiek skiriasi.
Kalbėdamas prieš šešiolika metų G.Beresnevičius dar gali kalbėti apie tam tikro kultūrinio lūžio sąlygas, turėti galvoje nepriklausomybės iššūkius, hipotetinę visuomenės kaitą. Taip pat jis aptaria situaciją dar pakankamai primityviose viešosios erdvės sąlygose, kai didžiausia įtaka buvo televizijos reklamoje, o apie tokią interneto plėtrą (ką jau kalbėti apie socialinius tinklus ir neriboto dalyvavimo iliuziją) dar galima buvo tik pasvajoti.
Taip pat G.Beresnevičiaus kalba kurta dar ribotos žiniasklaidos fone. Jo išvada, kad „mūsų žiniasklaidoje toną duoda pižonai“, yra galiojanti tuometinės kelių konkuruojančių dienraščių ir tik užgimstančios internetinės žiniasklaidos kontekste. Tiesa, šią griežtą išvadą kartais sunku paneigti ir dabartyje, tačiau alternatyvos galimybė didesnė.
Dažnu atveju, 2002 metais aptartas pižonas verslininkas, kurį buvo bandoma atvilioti į snobiškos kultūros erdvę, jau tapęs naujosios politikos dalyviu.
Turbūt didžiausia skirtis, su kuria susiduriame praėjus šešiolikai metų nuo G.Beresnevičiaus kalbos, – politinių lyderių vaidmuo kultūros politikoje ir kultūrinio lauko formavime. Dažnu atveju, 2002 metais aptartas pižonas verslininkas, kurį buvo bandoma atvilioti į snobiškos kultūros erdvę, jau tapęs naujosios politikos dalyviu.
Jis ne tik netapo Arvydo Šliogerio ar Arthuro Schopenhauerio skaitytoju. Jis jau pats formuoja, ką ir kaip derėtų skaityti, kas turėtų gauti finansavimą rašymo procesui, o kas gali apsieiti ir be valstybės paramos.
Taigi, kaip į iškeltą klausimą atsako G.Beresnevičius. Jo teigimu, pirmasis žingsnis, atsikratant pižoniškumo, yra humanitarinis išsilavinimas. Pats humanitarinis išsilavinimas nesuteikia skonio garantijos, bet suteikia galimybę rinktis. „Žinoti, kad kiekvienu (atveju) yra daugiau nei viena galimybė, ir kad rinkimosi akimirka ir padaro žmogų tuo, kuo jis yra“, – savo kalboje pabrėžė G.Beresnevičius.
Viena vertus, humanitariniai mokslai (neaptariant kokybės) vis dar egzistuoja ir yra pasiekiami kiekvienam norinčiam. Bet kokia vertė jiems suteikta ne tik akademiniame lygmenyje, kuris vis labiau formuojamas pagal darbo jėgos auginimo ir rinkos prisotinimo modelį, bet ir asmeniniame auklėjime?
Lietuvos valdžioje šiuo metu turime unikalią dėlionę. Faktiškai įtakingiausias Seimo narys yra Kultūros komiteto pirmininkas. Tikrovėje, šis asmuo ir jo partijos nariai kultūrą supranta itin siaurose ribose ir, deja, patektų ne į snobo, o į prakutusio pižono apibrėžimą.
Tokie į garbingą snobo kategoriją patenkantys asmenys kaip buvęs kultūros ministras ir Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas šioje kultūros politikos dėlionėje tampa opozicija, kurios kritika ar siūlymai dažnai lieka neišgirsti. Galiausiai, tokie žmonės tiesiog numoja ranka ir pasitraukia, palikdami erdvę agresyviai išsiplėtusiems pižonams.
Kiekviena kadencija turėtų pasižymėti ne žmonių kvailinimu, o pastangomis paversti juos supratingesniais ne tik politinių procesų, bet ir kultūros kontekste.
Demokratinė valstybė nuo autoritarizmo ar kitų valdymo formų skiriasi tuo, kad valdžios atstovai ne tik renkami piliečių, bet ir jaučia pareigą bei atsakomybę už tų piliečių edukavimą. Tai yra, kiekviena kadencija turėtų pasižymėti ne žmonių kvailinimu, o pastangomis paversti juos supratingesniais ne tik politinių procesų, bet ir kultūros kontekste. Toks turėtų būti strateginis valstybės uždavinys. Skamba neįtikėtinai naiviai, bet demokratija, kaip žinia, tokia naivi idėja, kuri reikalauja abipusio valdžios ir visuomenės pasitikėjimo.
Lietuvoje šis precedentas niekada nebuvo sukurtas. Dar blogiau. Jei anksčiau snobas buvo paliktas tiesiog savo vienišai snobiškai egzistencijai, per daug juo nesirūpinant ir leidžiant gyvuoti kultūrinės žiniasklaidos ar atskirų televizijos laidų formate, tai pastaruoju metu tiesiog formuojama kitokia kultūros samprata ir skatinama teigti jos lygiateisiškumą bei didžią vertę.
Tokiu būdu, kol Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas knygos dienos proga ragina jaunuolius skaityti Homero „Iliadą“, mūsų politiniai lyderiai su panašiu entuziazmu vysto stilizuoto tautinio kostiumo dalybų procesą.
O kuo blogai tautinis kostiumas? Tokį klausimą užduos atsitiktinis skaitytojas. Ne blogai. Kaip ir ne gerai. Bėda čia ta, kad stilizuoti kostiumai, šventės ar klojimo teatro spektakliai, serialai apie Naisius ir kiti anachronizmai neskatina nei kritinio mąstymo, nei mąstymo ar vaizduotės apskritai.
Tokiame kultūriniame lauke negimsta ne tik snobai, turintys keistą aukštesnės prabos kultūros poreikį, bet ir mąstantys žmonės apskritai. G.Beresnevičius kalboje pabrėžė, kad iš pižono į snobą virstantis žmogus turi turėti paskatą susidurti su menu. Aš dar pridurčiau – provokuojančiu menu. O stilizuoti kostiumai, dainos ar šokiai nėra toks sąlytis. Nėra joks sąlytis. Tai tik save pateisinti bandanti klounada, neatskleidžianti net ir liaudies kultūros esmingumo.
Stilizuoti kostiumai, dainos ar šokiai nėra toks sąlytis. Nėra joks sąlytis. Tai tik save pateisinti bandanti klounada, neatskleidžianti net ir liaudies kultūros esmingumo.
O perspektyvos nematyti ir po šešiolikos metų. Partijų programose vietos kultūros politikai beveik neatsiranda. Kultūros ministerija lieka viena iš tų, dėl kurios nesiplėšo jokia politinė jėga. Savaime suprantamu dalyku lieka tezė, kad valdžios atstovams naudingesni mažiau mąstantys ir kuo toliau nuo snobizmo esantys piliečiai.
„Taigi, už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, kurioje lygiomis teisėmis galėtų gyventi ir būti auginami mūsų mieli, pasiilgti snobai, kultūros vartotojai“, – savo kalbos pabaigoje lyg tostą rėžė G.Beresnevičius. Šis priesakas lieka neišpildytas. Saugomas intelektualų ratuose ir protestuose atgaivinamas vis sunkiau bekvėpuojančių kultūros žiniasklaidos atstovų, bet neišpildytas.
Kuo būtų galima šią padėtį praskaidrinti? Pirmiausia, nustoti sprausti kultūrą į tautinio kostiumo rėmus ir bent jau grąžinti pagalbą jos lėtai ir ramiai savieigai. Vėliau jau galima pagalvoti ir apie didesnį snobo įtraukimą į politikos formavimo procesus. Retkartinį jo galvelės paglostymą ir išklausymą, suteikiant iliuziją, kad idėjos negyvena stalčiuose.
Jei snobo auklėjimu nebus užsiimta, tai galiausiai prieisime ir prie jo nykimo problemos. Prie humanitarinio intelektualaus jautrumo susitraukimo į tokius pakraščius, kad nebus kam ir paklausti: kas tas kvailys su tautiniu kostiumu? Prie kas mėnesį išleidžiamo tuščio „Literatūros ir meno“. Tik daug į taktą plojančių pižonų, tuščių žvilgsnių ir kepurinę it mirštanti gulbė strapaliojantis vienišas kultūros komiteto pirmininkas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Nebylūs Seimo pirmininkai
