Rugsėjo viduryje atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa rodo, kad už socialdemokratus balsuotų 16 proc. rinkėjų. Rinkimų kampanija ir vyriausybę lydinti skandalų pynė smukdo LSDP populiarumą, tačiau jie vis dar išlieka populiariausia partija šalyje.
Kodėl rinkėjai vis dar pasitiki ketverius metus valdžioje praleidusiais socialdemokratais? Mano manymu, tai lemia ne viena partijai palanki aplinkybė. Visų pirma, socialdemokratai vis dar išlieka vienintelė partija, turinti pretenziją atstovauti kairiųjų politinėms pažiūroms.
Nepaisant to, kad turėdami galimybę pademonstruoti savo „kairumą“ socdemai Seime balsuoja už labiau politinei dešinei pritinkantį Darbo kodeksą, sėkmingai ignoruoja žmogaus teisių klausimus, palikdami juos atskiroms partijos asmenybėms ar rodo simpatijas stambiajam verslui – jų rinkėjai lieka kantriai ištikimi arba tiesiog nemato alternatyvos.
Socialdemokratų darbų sąraše – padidinta minimali mėnesio alga, euro įvedimas, suskystintų dujų terminalo veiklos pradžia, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Dauguma pasiekimų buvo valstybinės svarbos darbų tąsa ir įgyvendinimas.
Valdančiosios koalicijos veikloje socialdemokratus dažnai gelbėdavo tai, kad šalia jų visą laiką buvo Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“. Koalicijos mažutėliai sugebėdavo atrodyti taip absurdiškai, kad socialdemokratai ir jų ministrai gebėdavo išlikti racionalioji dalis.
Dar viena simpatijas socialdemokratams išsaugojusi savybė – nuosaikumas. Vėluojantis reaguoti, tam tikros informacijos klaidinamas ir nuomones keičiantis premjeras daugeliui rinkėjų vis dar atrodo palankesnis variantas nei iniciatyvą demonstruojantis, bet rizikingas reformatorius.
Socialdemokratai naudojasi arogantiškų, rinkėjus žeminančių oponentų įvaizdžiu ir vis dar sugeba pritraukti tuos, kurie tiki lozungu „Svarbiausia – žmogus“. Būtent tokį tiesioginį ryšį su žmogumi turėtų demonstruoti ir šūkis „Girdim. Matom. Darom“, nostalgiškai primenantis Algirdo Brazausko laikų tėviškąją globą bei ryžtą.
Tiesa, pastaruoju metu net ir socialdemokratus gerokai apdaužė kritika, kuri skriejo ne tik iš nuolatinių oponentų dešinėje, bet ir iš prezidentūros. Premjeras Algirdas Butkevičius debatuose ir pokalbiuose su žurnalistais vis labiau praranda kantrybę.
Premjeras Algirdas Butkevičius debatuose ir pokalbiuose su žurnalistais vis labiau praranda kantrybę.
Desperaciją demonstruoja ne tik įsivėlimas į tiesioginį konfliktą su vis labiau atsiskleidžiančiu konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu. Nemenką žalą socialdemokratams daro ir tai, kad jie labai silpnai sukaltai reklamos kampanijai pasitelkia gąsdinimą konservatorių pragaru.
Anksčiau tik akademinėje bendruomenėje vyravusi sąmoninga simpatija kairiosioms politinėms pažiūroms, užgimsta ir visuomenėje. Dalį centro kairiųjų pažiūrų jaunimo sėkmingai viliojo Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis, kuris po Eligijaus Masiulio kracho prarado šių pasitikėjimą.
Kur nueis ši rinkėjų dalis? Beveik neabejoju, kad ne pas teoriškai artimiausius socialdemokratus. Už tai socialdemokratai gali dėkoti savo partijos strategams, kurie vis dar veikia taip, lyg viliotų ne Europos Sąjungos kairiųjų publiką, o LDDP fanatikus, bijančius landsbergizmo genocido.
Didžiausia LSDP silpnybė – lėta asmenybių kaita ir nesugebėjimas atsisveikinti su politikais, kurie visuomenėje tapo nekompetencijos ar įžūlumo simboliais. Juozas Bernatonis, Artūras Skardžius, Birutė Vėsaitė, Rimantas Sinkevičius ar gyvoji politinio absurdo legenda Bronius Bradauskas vis dar yra partijos rinkimų sąrašo trisdešimtuke.
Tuo metu visuomenės pagarbą užsitarnavęs ministras Linas Linkevičius ar socialiniuose tinkluose ir Vilniaus miesto savivaldoje pakankamai pastebimas Gintautas Paluckas turi laukti reitingavimo malonės.
Rinkimų sąraše pirmąjį numerį išsaugojo A.Butkevičius. Premjeras, sulaukęs nemažai pašaipų dėl aiškios pozicijos, informacijos ar ryžto trūkumo, vis dar išsaugo labiau teigiamą nei neigiamą vertinimą. A.Butkevičiui ilgą laiką padėjo gudri atsitraukimo ir nekonfliktavimo taktika.
Vis dėlto, ketveri premjero metai nepasižymėjo įspūdingais rezultatais, o baksnoti pirštu į prezidentūros ar konservatorių palikimo trukdžius jau nebėra tinkamas laikas.
Sprendimas itin keistas, žinant tai, kad A.Syso progresinių mokesčių siūlymai ir kiti planai beveik visada lieka nuošalyje.
Antruoju numeriu sąraše tapo iš aštuntosios vietos pašokęs Algirdas Sysas. Sprendimas itin keistas, žinant tai, kad A.Syso progresinių mokesčių siūlymai ir kiti planai beveik visada lieka nuošalyje. Turbūt vieninteliai A.Syso privalumai – patirtis ir gebėjimas neįsivelti į skandalus.
Vienintelis naujas ir pakankamai įdomus vardas LSDP sąraše – teisininkė, buvusi teisingumo viceministrė, valstybės kontrolierė, Europos audito rūmų narė ir dabartinė finansų ministrė Rasa Budbergytė. R.Budbergytės veikla iki šiol nesulaukusi pastebimos kritikos, o ekspertai nekelia abejonių dėl jos kompetencijos.
Ketvirtuoju numeriu sąraše pažymėtas krašto apsaugos ministras Juozas Olekas praėjusių rinkimų sąraše buvo trečias. Vieną ištikimiausių A.Butkevičiaus sąjungininkų gerokai supurtė „auksinių šaukštų“ skandalas. Nepaisant aršios gynybos ir bandymų permesti atsakomybę, J.Olekas sulaukė nemažai neigiamo dėmesio.
Penktuoju numeriu LSDP sąraše gana netikėtai paskirta Raminta Popovienė. Praėjusių rinkimų sąraše ji buvo tik 56-a. R.Popovienę partijos sąraše iškėlė A.Butkevičiaus parama bei praėjusiuose rinkimuose surinkti pirmumo balsai. Kukli Seimo narė pakankamai aktyviai reiškėsi Socialinių reikalų ir darbo komitete.
Į šeštąją poziciją socialdemokratų tope šoktelėjo buvęs premjeras Gediminas Kirkilas. G.Kirkilas nepasižymėjo naujais sprendimais, tačiau išliko ištikimas socialdemokratų pozicijos gynėjas, galintis užkamšyti Vilijos Blinkevičiūtės, Zigmanto Balčyčio ir Vytenio Povilo Andriukaičio vietas dešimtuke.
Į septintąją vietą dešimtuke šoktelėjo anksčiau jo gale buvusi Irena Šiaulienė. Socialdemokratų veteranė, kurios disertacijos vadovu buvo dar pats komunistų žvaigždūnas Mykolas Burokevičius, taip pat nežada naujų sprendimų, bet yra patikima ir nuosekliai partijos liniją ginanti narė.
Aštuntoje vietoje atsidūrė per vietą pakilęs LSDP jaunimo gretų veidas Juras Požela. Tiesa, iniciatyviai darbą sveikatos apsaugos ministro poste pradėjęs politikas šiuo metu yra sunkios sveikatos būklės ir negali prisidėti prie rinkimų kampanijos.
Devintoje pozicijoje dar vienas premjerui artimas žmogus – jo patarėja Auksė Kontrimienė. Žurnalistiką baigusi moteris daugiau nei dešimtmetį dirbo socialdemokratų atstove spaudai, o nuo 2013 metų Europos Parlamento rinkimų įsiveržė ir į politikų gretas.
Paskutinė vieta dešimtuke teko Juliui Sabatauskui. Dar vienas ilgametis partijos narys, sėkmingai išvengęs skandalų šleifo, tačiau nežadantis naujos krypties ar reformuojančių sprendimų.
LSDP pirmajame dešimtuke yra tik vienas tikrai naujas veidas ir dar keli pasikeitimai, kurie iš esmės nekeičia partijos. Stabilumas žadamas ne tik politikoje, bet ir pačiame kandidatų sąraše. Antrajame ešelone vis dar išlikusios nykią nomenklatūrinę praeitį primenančios asmenybės, užgožiančios kelis jaunus ir įdomius žmones, kuriuos išties būtų galima pavadinti kairiųjų pažiūrų atstovais.
Išvada: Socialdemokratai demonstruoja nuosaikumą, norą tęsti pradėtus darbus ir tariamą ryšį su paprastu žmogumi (homo vulgaris), tačiau siūlo LDDP plakatams tikusius veidus, kuriuos puošia tik kosmetiniai pakeitimai ir balsuojant patogiai pamirštamas kairiosios politikos pažadas.
