Naujus tikslus savaime pateikė pakitusios geopolitinės aplinkybės. Tiksliau, Rusijos agresija Ukrainoje ir atsako būtinybė. Nei Lietuvos diplomatai, nei plačiau su užsienio viešąja erdve susipažinę ekspertai neslepia – ilgą laiką mes buvome laikomi paranojiškai apie Rusijos grėsmę skalambijančiais vidutiniokais.
Situacija pasikeitė kardinaliai. Dabar jau lietuviai gali išdidžiai baksnoti į naivius Rusiją perprasti bandžiusių vakariečių ekspertų teiginius. Nevykęs Rusijos karas ir Pietų Osetijos atplėšimo procesas nepamokė Europos Sąjungos ir NATO atsargiau reaguoti ir stebėti karinį tariamų progresą.
Tai visiškai suprantama. Rusija nebėra Šaltojo karo galia ir neturėtų jokių vilčių prieš puikiai ginkluotas, mobilias ir greitai reaguojančias NATO pajėgas. Ne veltui JAV prezidentas Barackas Obama pavadino Rusiją regionine galia.
Rusija skausmingai supranta savo karinio potencialo ribotumą, todėl griebiasi paskutinio kozirio – branduolinės grėsmės. Kalbomis apie atominę bombą švaistosi ne tik agresyvios ir nuo sveiko proto nutolusios retorikos šalininkas vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, bet ir tokie tūzai kaip užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Daugelis Europos politikų nenori girdėti tokių kalbų. Galvos skausmą jiems kelia mintis, kad teks derinti jau kelis dešimtmečius tęstą ir naftos bei dujų pelnu žavėjusią retoriką apie būtinybę draugauti su Rusija su faktu, kad ta pati Rusija aukščiausiu lygiu grasina nušluoti Vakarų civilizaciją.
Galvos skausmą Europos politikams kelia mintis, kad teks derinti jau kelis dešimtmečius tęstą ir naftos bei dujų pelnu žavėjusią retoriką apie būtinybę draugauti su Rusija su faktu, kad ta pati Rusija aukščiausiu lygiu grasina nušluoti Vakarų civilizaciją.
Vakarų diplomatai aptakiai bando raminti buvusius tariamus partnerius, tačiau visi puikiai supranta, kad dabartinė Kremliaus politika ir jo veikėjų pažadai tėra tuščias laiko švaistymas. Rusijos lyderiai ne kartą kartojo ir aiškino – mums rūpi tik mūsų interesai.
O Rusijos ir Vakarų interesai nesutapo niekada, kad ir kaip žavingai draugystę įsivaizduotų ar ją pieštų buvę pragmatiškos retorikos šalininkai. Štai Michailas Gorbačiovas Vokietijos žiniasklaidai atvirai virkavo, kad liūdi, matydamas kaip žlunga Vokietijos ir Rusijos draugystė.
Vokiečiai tuo pat metu pradeda vis pozityviau žiūrėti į gynybos išlaidų didinimą. Ir tai kalbų apie karą kaip maro vengianti Vokietija! Santūriai į Rusiją pradėjo žvelgti net ir buvę geriausi bičiuliai.
Gegužės 9-ąją Maskvoje Vladimiras Putinas rengs ne tarptautinį paradą, vainikuojamą karinės galios demonstracija.
Atsisakius vykti visiems padorių valstybių lyderiams ir netgi Kremliaus vasalui Aliaksandrui Lukašenkai, V.Putino draugijoje stovės kelių egzotiškų valstybių lyderiai ir panašaus kalibro diktatorius, juoką ir panieką keliantis Šiaurės Korėjos vadukas Kim Jong-Unas.
Vis dėlto, tai dar nereiškia Rusijos vertinimo kaitos. Europos Parlamente vyksta arši kova, kurioje rusai rūpinasi jau ne savo įvaizdžiu, o praktiniais interesais. Į tokių Kremliaus gynėjų gretas stoja ir Prancūzijos, ir Jungtinės Karalystės, ir Graikijos ar Italijos piliečių rinkti politikai.
Europos Parlamente vyksta arši kova, kurioje rusai rūpinasi jau ne savo įvaizdžiu, o praktiniais interesais. Į tokių Kremliaus gynėjų gretas stoja ir Prancūzijos, ir Jungtinė Karalystės, ir Graikijos ar Italijos piliečių rinkti politikai.
Taip, tai dažniausiai yra mažai gerbtini Europos radikalai, bet ši žmonių grupė vis labiau plečiasi. Ir žinoma, ne be Kremliaus pagalbos. Baisu ir patikėti, bet Europos Parlamente bendrą politiką formuoti bando ir tokie veikėjai, kurie aiškina, kad karą Ukrainoje kursto JAV, o Rusijos karinės pajėgos atkako tik kaip taikos balandžiai.
Lietuvos viešojoje erdvėje patriotiškai nusiteikę tautiečiai dažnai baksnoja į tokius faktus, aiškindami, kad europiečiai yra kvaili ir nesupranta, kas vyksta iš tikrųjų. Dažnai tuo tiki ir rimti apžvalgininkai, bambėdami, kad Europai nerūpi Ukrainos likimas.
Kaip ir dažnu atveju, užmirštama, kad Lietuva yra Europos Sąjungos dalis, o mūsų tikslai turėtų artėti prie bendros strategijos, o tuo pačiu turime formuoti bendrą politiką. Galbūt neturime politinės galios svertų, bet gerai mokame pažinti Rusijos propagandos taisykles ir įžvelgti loginius trūkumus Kremliaus per Europą skleidžiamose sąmokslo teorijose.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo pirmoji, kuri įvardino Rusiją kaip terorizmą remiančią valstybę. Estijos gynybos ministerijos atstovas Andresas Sangas viešai atsakė į „Russia Today“ kanalo užklausą, pareikšdamas, jog jo institucija nenori turėti nieko bendro su Putino propagandos įrankiu.
Vakarų akyse tai atrodo kaip neapgalvotai aršūs išpuoliai, galimai gadinantys santykius su Rusija. Bet kokius dar santykius su Rusija galima puoselėti, kai oficialia valstybės politikos linija tapo priešinimasis bet kam, kas ateina iš Vakarų? Kokia gali būti diplomatiška kalba su diplomatais, besišvaistančiais grasinimais atomine bomba?
Kol valstybės gynybos lygmeniu imamės atbaidymo politikos, demonstruodami NATO pajėgų ryžtą laikytis vienybės ir bet kada atsiliepti į Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio pažadus, turėtume išsaugoti ir tiesos sakymo drąsą.
Tiesa, derėtų nepamiršti, kad tiesos sakymo drąsa turėtų veikti ne tik užsienio politikos rėmuose. Jei jau norime ginti savo informacinę erdvę ir įvaizdį, nederėtų pamiršti, kad Rusijos propaganda mielai naudosis mūsų politikos dviveidiškumu ir slaptomis baimėmis.
Tiesa, derėtų nepamiršti, kad tiesos sakymo drąsa turėtų veikti ne tik užsienio politikos rėmuose. Jei jau norime ginti savo informacinę erdvę ir įvaizdį, nederėtų pamiršti, kad Rusijos propaganda mielai naudosis mūsų politikos dviveidiškumu ir slaptomis baimėmis.
Seimas kol kas neišdrįso svarstyti referendumo dėl dvigubos pilietybės galimybės. Vis dar nacionalinio saugumo klausimu, o ne kvaila prieštara laikoma ir dvikalbystės įteisinimo idėja. Nereikia priminti ir baikštaus išsisukinėjimo bei gynybos nuo tariamų priešų, bandančių pakenkti tradicijoms.
Neturėdami didelių karinių pajėgų turime išmokti, kad didžiausiu mūsų ginklu ES ir NATO tampa drąsa sakyti tiesą.
Kuo greičiau paversime tai ne tik išorės, bet ir vidaus politikos strateginiu tikslu, tuo mažiau būsime pažeidžiami tų, kurie bando kurti naujas tikroves ir dirbtines ribas mūsų visuomenėje.
