Sutapimas ar ne, bet tos pačios dienos rytą Seimo antruosiuose rūmuose, spaudos konferencijų salėje, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis aptarinės tautinio kostiumo idėją.
Smurtas prieš vaikus tapo svarbiausia pastarųjų savaičių tema, priversdamas pamiršti netgi paties R.Karbauskio susikurtą jo frakcijos seniūnės visureigio ir neaiškios praeities skandalą. Ši tema, kuriai iki šiol trūko dėmesio ir intensyvesnio aptarimo viešojoje erdvėje, dar kartą išryškino mąstymo skirtį.
Vienoje diskusijos pusėje buvo tie, kurie aiškiai nubrėžė ribą – smurtas prieš vaikus, fizinės bausmės kaip auklėjimo priemonė yra negalimi ir užtraukia tėvų atsakomybę. Kitoje pusėje tie, kurie nenoriai sutinka su šiuo apibrėžimu, tačiau muistosi, nes tai verčia pamiršti tradicija paverstą žalojantį elgesio modelį.
Kitaip sakant, vienoje pusėje tie, kurie suvokia smurtą kaip žalingą aktą, kaip augančios asmenybės traumavimą, o kitoje tie, kurie mano, kad reikia išsaugoti tradiciją, kuria rėmėsi ligtolinis vaikų auklėjimas. Mušė, bet kokie geri užaugome. Būtų nemušę, tai būtume kalėjimuose visi.
Tai – vakarietiškumo ir įsivaizduojamos lietuviškos tradicijos gynėjų disputas, dažnai prasidedantis dėl esminių sąvokų, moralumo ar laisvės problemų.
Fizinių bausmių gynėjų, nesigėdijančių viešai išsakyti savo pažiūras, jau žymiai mažiau politikų gretose, bet jų vis dar pilna socialiniuose tinkluose, interneto ar radijo laidų komentaruose. Drįstu teigti, kad tai yra trečiojo kelio rėmėjų gvardija. Tai yra ta Lietuva, kuri sako: „o mes darykime savaip“.
Tai yra ta pati publika, kuri lengvai priima Kremliaus propagandos pasakojimus apie supuvusius Vakarus, iškrypėlių paradus, grobiamus vaikus, juvenalines justicijas, reptiloidus ir kitą gąsdinimo, nerimo ir susigūžimo retoriką.
Tuo pat metu didžioji dalis šios publikos nuoširdžiai baiminasi Rusijos grėsmės, palaiko Ukrainą jos kare už teritorinį vientisumą. Ji intuityviai supranta Europos Sąjungos, NATO svarbą, bet ilgisi lito ir kariuomenę vis dar vaizduojasi kaip sovietinę psichologinio perlaužimo ir mistinio vyriškumo, pagrįsto gebėjimu ignoruoti žeminimą ir išlaisvinti agresiją, mokyklą.
Užsienio politikoje Lietuvą jie mato kaip pasyvią veikėją. Tokią pasyvią, kad ta užsienio politika ir principų demonstravimas, regioninė lyderystė jiems atrodo netgi kenksminga. Iš šios minios atėjusi Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė pasakoja, kad iš Rusijos galima pasimokyti.
Tai yra šios Sauliaus Skvernelio komandos ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjo pozicija. Trečiojo kelio Lietuva. Nesikišimo ir savojo kiemo stebėjimo apologetai. Būtent ši publika nesupranta, kodėl Lietuvai ne šiaip sau, o egzistenciškai būtina stipri Europos Sąjunga, kodėl NATO dalyvavimas Lietuvoje yra atgrasymo priemonė tiems, kurie rengia mūsų okupacijos simuliacijas.
Nenuostabu, kad Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos šių žmonių buvo paliktos kažkam, kas ten nusimano ir kam tai rūpi. Bet kolizija čia neišvengiama. Trečiojo kelio ir pasyvios, tik pačiai sau įdomios Lietuvos gerbėjai užima per daug aukštus postus ir turi per daug įtakos, kad jų veiksmai neatsilieptų valstybei.
Jei kariniuose ir diplomatiniuose klausimuose jie dar kukliai nutyli, tai žmogaus teisių, kultūros, socialumo problemų srityse stengiasi užkirsti kelią progresui ir išsaugoti sunkiai apibrėžiamą ir nebūtinai pozityvią tradiciją.
Toks susidūrimas įvyko smurto prieš vaikus klausimu, tačiau jų bus vis daugiau. Skirtumai akivaizdūs tiek žodžio laisvės, kritikos, pagarbos individui, tiek strateginių uždavinių supratime.
Tautinio kostiumo projektai, dainų šventės visuose Lietuvos kaimuose yra didingi, bet valstybei absoliučiai nenaudingi sumanymai. Šiais žaidimais šiuo metu aistringai užsiima valdantieji ir ypač jų valdantysis.
Vietoj spartinamos ne tiek Lietuvos energetikos tinklų, bet ir minties jungties Vakarų kryptimi, mes dar aistringiau flirtuojame su Trečiojo kelio galimybe. O tai yra labai pavojinga šiuolaikiniame geopolitiniame kontekste.
Tai ne tik nėra Lietuvos strateginis uždavinys, bet net ir papildoma problema. Jei užsižaisime tokiomis problemomis, konstruosime didžiuosius Naisius, bandysime sugrįžti į tariamai tobulą, nostalgiją keliantį provaizdį, taip ir nepasisiūsime europietiško frako, tai juodžiausiu scenarijumi gali tapti netgi tautinis kostiumas Lietuvos laidotuvėms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Genialus protas ir smurtas prieš vaikus
