Lietuvos viešojoje erdvėje gero tono ženklu tapo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare“ citavimas. Nepaisant to, kad ši knyga primena laikus, kai buvo leidžiama skaityti tik kokias penkias juokingas knygas (kad per daug neištvirktume ir nepradėtume dalinti visokių Laisvės premijų), bet jos išmintis, šiuo atveju, tinkama.
Jei kur nors Rusijos gilumoje ar Maskvos priemiestyje sėdėjo rusiškasis šaunusis kareivis Šveikas, tai jis, nerūpestingai trindamasis kojas opodeldoku, turėjo ištarti: „Tikriausiai turkų darbas. Tai tokios tokelės, ponia Miulerova“.
Ir išties, Rusijos propagandos mašina kurį laiką nenorėjo patikėti, kad vasalu laikytas Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas galėtų leisti sau tokį įžūlumą. Ir tai nėra keista. Rusija priprato prie nuosaikios ir inteligentiškai griežtos Vakarų lyderių reakcijos. Priprato skraidyti šalia NATO oro erdvės tokiu atstumu, kad naikintuvai ar bombonešiai būtų maloniai palydėti į Kremliaus pusę.
O įspėjimų Ankara davė daug. Buvo ir spalio 16 dieną numuštas rusiškas bepilotis orlaivis. Buvo ir net keli perspėjimai Rusijos ambasadoriui Turkijoje Andrejui Karlovui. Vienas griežtas perspėjimas nuskambėjo ir dieną prieš bombonešio Su-24 numušimą. Kremlius nepatikėjo.
Atsipeikėti prireikė kelių valandų. Tada savo poziciją išsakė Vladimiras Putinas, kurio pyktis augo su kiekviena valanda, augant ir pažeminimo bei šaltakraujiškos Turkijos reakcijos patyrimui. Įsiūtį augino ir „Vakaro su Vladimiru Solovjovu“ dalyviai, kurie lyg besidraskantis politikos idiotas Vladimiras Žirinovskis pradėjo nuo nuostabos: na kaipgi taip?
O reikalai paprasti. Rusija susidūrė su tos pačios NATO oro erdve, tačiau su visiškai kitokia valstybe. R.T.Erdogano ir jo bendražygio, premjero Ahmeto Davutoglu duetas neįtikėtinai primena V.Putino ir Dmitrijaus Medvedevo personažus. Turkijos lyderiai negali sau leisti būti kvailinami jų remiamus sukilėlius Sirijoje akivaizdžiai šluojančių Rusijos karinių oro pajėgų bombonešių.
A.Davutoglu savo kalbose dažnai mėgsta užsiminti apie viso pasaulio turkų suvienijimą, panturkizmo idėją, kuri primena V.Putino skelbiamą Novorosijos projektą. Turkija užstoja tiek Krymo totorius, tiek Sirijos turkmėnus taip pat, kaip Rusija puola ginti Donbaso rusakalbių.
Turkija, šiuo atveju, atsakė taip, kaip, pagal V.Putino planą ar bent jau retoriką, turėtų atsakyti ir Rusija. Dar skaudesniu dūriu Kremliui tapo tai, kad po incidento Turkija visų pirma informavo NATO, o ne ištikimą ekonominę partnerę Rusiją. Praėjusių metų gruodžio mėnesį buvo susitarta dėl bendrų ekonomikos ir energetikos projektų. Turkija tapo ta šalimi, į kurią dalis Rusijos verslininkų atsisuko ieškodami išsigelbėjimo nuo Vakarų sankcijų.
O dabar paanalizuokime turimą situaciją. V.Putinas ketvirtadienį pareiškė, kad Turkija veda dvišalius ryšius į aklavietę. Ar Turkija nori karo? Ne, žinoma, ne. Turkijos ir Rusijos karinis konfliktas įtrauktų į karą ir visą 5-uoju straipsniu besivadovaujančią NATO. Vakarų lyderiai iškart po konflikto aiškiai atsiribojo nuo incidento.
Antrą pagal karinių pajėgų dydį kariuomenę NATO valdantis R.T.Erdoganas nevyks į Kremlių ir nešliaužios keliais aplink V.Putiną, maldaudamas atleidimo.
Kad ir kaip Rusijos propagandos sraigteliai bandytų sąmokslo teorijomis patupdyti „piktuosius Pentagono genijus“ už viso šio incidento, tai lieka Turkijos-Rusijos reikalu. Turkija išlieka griežta ir nežada jokių atsiprašymų. Antrą pagal karinių pajėgų dydį kariuomenę NATO valdantis R.T.Erdoganas nevyks į Kremlių ir nešliaužios keliais aplink V.Putiną, maldaudamas atleidimo.
Kremliui kažkokiu būdu reikia nepralošti šio žaidimo. Vienintelė galimybė, kurią turi V.Putinas – griežta retorika ir karinės galios demonstracija iki tokios ribos, kuri neįžiebtų tikrai rimto konflikto.
Jau ketvirtadienį premjeras D.Medvedevas įpareigotas parengti ekonominių ir humanitarinių atsakomųjų veiksmų planą. Nepirks rusai turkiškų pomidorų, nevalgys turkiškos paukštienos ir nesiaubs Antalijos švediškų stalų. Ar Turkija dėl to sugrius? Tikrai ne. Kiek ilgai tai truks? Kur vėl bėgti turės nuo valdžios įsiūčio priklausomi Rusijos investuotojai? Kur sutilps visa atostogaujanti pasiturinčioji vidurinioji klasė? Krymo griuvėsiuose? Nemanau.
Vienintelis veiksmingas kerštas būtų bandymas atriboti Turkiją nuo įvairių koalicijų ir globalių projektų bei pažeminti ją regiono partnerių akyse. Tam reikia kantrybės ir nemenkos diplomatinės išmonės, kurios kol kas Kremlius nedemonstravo.
Sirijoje jau dislokuotos ir zenitinės raketinės sistemos S-400, tačiau ir jų paskirtis nėra aiški. Galbūt rusų kariai šaudys varnas, galbūt sukilėlių leidžiamus balionus. V.Putinas nenori didelio masto karo, kurį Rusijos kariuomenė neišvengiamai pralaimėtų. Jam tereikia karinės šlovės, galios blyksnių. Turkijos griežta reakcija nebuvo planuota ir tai buvo toks turkiškasis gambitas, kuriam simboliškai paveikaus atsako Kremlius tiesiog negali pateikti.
V.Putinas nenori didelio masto karo, kuri Rusijos kariuomenė neišvengiamai pralaimėtų. Jam tereikia karinės šlovės, galios blyksnių.
Negali kariauti ir Rytų Ukrainoje, ir Sirijoje, ir atakuoti vienos iš galingiausių NATO valstybių. Net ir įtampos požiūriu turkai šiuo metu valdo situaciją. Jei Kremlius neperžengs sveiko proto diktuojamos linijos ir nepradės demonstratyviai skraidyti Turkijos oro erdvėje, jie galės ramiai laukti, kol V.Solovjovo laidų dalyviai taškysis seilėmis ir keiks „turkiškus šunis, pagonis“.
Šiame dviejų autoritariškų lyderių susidūrime Turkijos vadovas laimėjo. Kad ir ką bedarytų V.Putinas, Turkija šiuo metu turi vienu lėktuvu daugiau. Nerimą gali kelti tik tai, jei R.T.Erdoganas užsinorės ir daugiau pergalių bei pradės viešai žeminti V.Putiną, spausti jį į kampą ir versti veikti. Tuomet teks įsijungti ir NATO. Bet tai bus jau naujas istorijos puslapis.
O pabaigai palieku jus su rusų absurdo genijaus Daniilo Charmso atminimui skirtu pamokymu.
Skrido kartą Ivanas Aleksejevičius su bombonešiu per Siriją. O gal ir per Turkiją. Istorijai tai nebuvo svarbu. Štai, tiesą sakant, ir viskas.
