Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas trečiadienį išplatino trumpą žinutę, kurioje priminė, kad ilgametė Lietuvos žydų istorija, sunaikinti paminklai, pavardės, darbai tik dabar atkuriami.
„Mes palengva judame į priekį, kad išvestume žydų istoriją iš glūdumos. Ir mūsų dar laukia ilgas kelias ... Kol kas žydai Lietuvoje dažniausiai prisimenami kitaip – kaip groteskiškos Užgavėnių kaukės“, – konstatavo jis, retoriškai paklausdamas, ar ne metas pritaikyti tradicijas taip, kad jos neįžeistų Lietuvos tautinių mažumų.
Užgavėnės yra viena iš seniausių švenčių Lietuvoje, anksčiau turėjusi Ragučio pavadinimą. Nenuostabu, kad joje persipina daugybė stereotipinio mąstymo ir matymo kodų, kurie parodo, kaip supaprastintai mes žvelgėme į savo aplinką ir joje esančius kitokius žmones.
Sovietiniais laikais Užgavėnės taip pat buvo švenčiamos ir, drįsiu teigti, kad dabartinė jų forma buvo sukonstruota būtent tada. Nuo tų laikų menkai keitėsi tiek personažai, tiek pats šventės supratimas. Nepriklausomoje Lietuvoje tradicijos permąstymas buvo laikomas savotiška šventvagyste, o jos kritikai tuojau pat paskelbiami nepatriotiniais elementais.
Garsų šurmulį sukėlė ir kritika Užgavėnių šventei Naisiuose. Nacių propagandos laikų stilizuoto žydelio personažu į ją kvietė pats šventės globėjas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Iškėlus klausimą dėl pasirinktos formos tinkamumo, tiek R.Karbauskis, tiek tūžmingi jo gerbėjai puolė gintis, kad tai neturi nieko bendro su antisemitizmu, teigdami, jog tokia šventės forma yra tradicija ir niekaip negalima jos keisti. Drįsčiau tuo suabejoti ir teigti, kad už daugelio šių neapykantos kalba besireiškiančių komentatorių audringos reakcijos slypi latentinio antisemitizmo daigai.
Kodėl žydo vaidmuo lietuviškose Užgavėnėse yra pavojingas stereotipinio mąstymo pavyzdys?
Pirma, Užgavėnių personažai nėra tik humoristiniai. Taip, jie šaržuojami, tačiau reikia turėti galvoje, kad jie yra tai, ką XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pirmos pusės mažaraštis lietuvis valstietis suvokė kaip grėsmę, kaip svetimą, kitą. Tai yra blogio projekcijos. Taip šalia antgamtinių blogio personažų giltinės, velnių ir raganų atsidūrė kasdienybės svetimieji – žydai, čigonai.
Antra, žydai patys turi nuostabią humoro tradiciją ir joje pašiepia savo mentalitetą ar socialinius papročius, tačiau mūsų Užgavėnėse žydas reiškiasi ne ironijos, o grėsmės pavidalu. Ne veltui dažniausiai vaizduojamas dantis šiepiantis, barzdotas, tamsus pagyvenęs vyras, kuris ne tik lupikauja, bet ir gali grobti vaikus.
Trečia, tokia vaizdavimo forma nurodo ne į tautosaką, o į antisemitizmą ir ypač jo formas, atsirandančias XIX amžiaus pabaigoje su Rusijos slaptųjų tarnybų sukurtais ir paleistais Siono išminčių protokolais ir vėlesne nacių propaganda. Nacių Vokietijos šaržuose, kurie iki Antrojo pasaulinio karo irgi galėjo atrodyti smagus pasišaipymas, buvo vaizduojamas būtent toks mūsų Užgavėnių žydas.
Nacių Vokietijos šaržuose, kurie iki Antrojo pasaulinio karo irgi galėjo atrodyti smagus pasišaipymas, buvo vaizduojamas būtent toks mūsų Užgavėnių žydas.
Galiausiai, jei norime permąstyti ir padaryti išvadas iš istorinių savo tautos klaidų, tai derėtų permąstyti ir tradicijas, kurios prisidėjo prie to, kad dalis mūsų labai greitai suprojektavo nacių propagandą, jų atneštą blogio sampratą į tautines mažumas.
Žydai ir čigonai buvo būtent tie, kurie labiausiai nukentėjo nuo nacių ir su jais kolaboravusių lietuvių karo metu. Net jei dabar Užgavėnės ir neturi tikro antisemitizmo apraiškų, mes tęsiame tą patį kodą, tą pačią užslėptą žinią apie svetimą žydą ir svetimą čigoną ir kaip tradiciją perduodame jį iš kartos į kartą.
Protingesni ir daugiau pasaulio kultūrų pažinę to nusikrato, tačiau daliai tai ir lieka žydo atvaizdu. Ne Jascha Heifetzas, Isakas Anolikas, ne Icchokas Meras, Grigorijus Kanovičius, o tas barzdotas piktas ir tamsus žmogus, kuris tyko tavęs mąstymo užkaboriuose, kuriuose slepiasi takusis blogis.
Ką reiškia užsidėti žydo kaukę? Tai nėra tik paprastas persirengimo procesas. Bet kuriam lietuviui tai turėtų būti žvilgsnis į mūsų pačių istoriją ir santykį su taip vadinamais svetimaisiais. Tais svetimaisiais, kuriuos mes patys sukūrėme tokių švenčių ir tradicijų dėka.
Ar ne metas Užgavėnes išmokti švęsti taip, kad jos primintų valstietiškos mažaraštystės, uždarumo, kolchozinio absurdo tradiciją? Ar ne metas išties linksmintis ir su žiema iš savo kiemo varyti ir ksenofobiją, sveiko proto ir kritiškumo trūkumą?
Šiuolaikinė Lietuva turėtų nusiimti žydo ar čigono kaukę ir suprasti, kad šios tapatybės yra integrali mūsų valstybingumo dalis. Kad jos pačios savaime jau slypi po kauke.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Tautinis kostiumas – tik Lietuvos laidotuvėms
