Mokykla yra keistas socialinis eksperimentas, kuriame atsitiktinės vaikų ar paauglių grupės gauna ne tik humanitarinių, socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų pagrindus, bet ir formuojasi kaip asmenybės. Jei jums pasiseks – pateksite į motyvuotų ir įdomių būsimų asmenybių kompaniją. Jei ne – į būrį būsimų sociopatų ir agresyvių kvailių. Dažniausiai tikriausiai gausite ir tokių, ir tokių.
Šis socialinis eksperimentas, kuriame, jei per daug nekvailiosite, praleisite dvylika metų, vykdomas su Švietimo ir mokslo ministerijos pagalba. Be ministerijos pagalbos, žinoma, mokyklų sistema neišsilaikytų. Problemos prasideda tada, kai ministerija, kuri beveik niekada nerūpėjo jokiai partijai, ima spręsti su mokymo programomis susijusius klausimus.
Būtent mokymo programos ir mokyklų atotrūkis nuo tikrovės padovanojo man tiek daug sarkazmo jos požiūriu. Neabejoju, kad per šį dešimtmetį užaugo daugybė panašių jaunų žmonių, kurie kritiškai žvelgė į mokyklą dėl to, kad ši nespėja paskui tai, kas išties aktualu ir svarbu.
Ministerija savo veikla bando sukišti džiną atgal į butelį, įtikinti jaunus žmones, kad jie gyvena ne globaliame pasaulyje, kur lengvai pasiekiama informacija apie viską.
Apsimetama, kad vaikai nežino nieko. O jei žino, tai geriau nežinotų. Ar bent patogiai apsimestų, kad nesupranta ir netrukdytų ministerijai auginti dorybingą atžalyną ar kokią kitą nesąmonę.
Lietuvoje vis dar nėra deramo lytinio švietimo, kuris būtų paremtas ne doriniu ugdymu ir mistiškai skambančiu parengimu šeimai. Geriausia, ką galite gauti, tai genitalijų sandaros paveiksliukai ir biologine terminologija išdėstyti kūne vykstantys procesai.
Geriausia, ką galite gauti, tai genitalijų sandaros paveiksliukai ir biologine terminologija išdėstyti kūne vykstantys procesai.
Jei dabartinį lytinį švietimą reiktų palyginti su vairavimu, tai pas mus į kelią išleidžiama papasakojus apie variklio sandarą, bet net neužsiminus, kad prisisegtumėt saugos diržą ir į savo automobilį pakeleivius priimtumėt atsakingai.
Mokykloje nėra kalbama apie homoseksualumą ir kitas lytiškumo formas. Kodėl? Nes valdininkai mano, kad moksleiviai neturi apie tikrovę sužinoti mokykloje, taip palikdami juos interneto, viešosios erdvės chaoso auklėjimui.
Panašiai mokykla nutyli ir rūkymo, alkoholio, narkotikų vartojimo tikrovę. Kaune atlikta apklausa parodė, kad kas antras moksleivis yra bandęs lengvųjų narkotikų, parūkęs žolės. Mokykloje jūs galite gauti sudrausminimą arba pamokymą, kad parūkius žolės pereisite prie heroino, o tada jums nukris rankytės ir kojytės.
Visi žino, kad tai hiperbolizacija, bet realiai kalbėti apie narkotikų keliamą pavojų ir jų daromą žalą, apie tai, kad vartojimas yra visų pirma jūsų pačių neracionalus sprendimas pakenkti sau trumpalaikio malonumo vardan, nebandoma. Žmonės, kurie turi skaudžią patirtį ir galėtų ja pasidalinti, pamokose tikrai nelaukiami.
Dar viena rimta problema, atitraukianti mokyklas nuo tikrovės – iliuzinė hierarchija. Naujos mokytojų kartos atstovų mokyklose vis dar nėra daug, o senesnioji vis dar palaiko įsitikinimą, kad ministerija yra sistemos viršuje, o moksleivis tūno kažkur apačioje, kaip pėstininkas, kuris skirtas aukojimui.
Moksleivių interesams atstovaujančios organizacijos valdininkų, mokyklos direktorių, mokytojų dažnai matomos kaip vaikų žaidimai.
Moksleivių interesams atstovaujančios organizacijos valdininkų, mokyklos direktorių, mokytojų dažnai matomos kaip vaikų žaidimai. Per pastaruosius kelerius metus bendraudamas su jaunimo organizacijomis visoje Lietuvoje patyriau, kad moksleiviai turi daug gerų idėjų, mielai prisidėtų prie sistemos keitimo, bet jiems realiai suteikiama tik simbolinė vieta prie stalo.
Formuojant programas ir švietimo uždavinius moksleivių balsas yra patariamasis, bet ir tie patarimai nėra vertinami rimtai. Vietoj to, iniciatyva atiduodama ekspertams, kurie ekspertina jau kelis dešimtmečius (padėk Dieve, kad nebūtų ekspertinę dar ir sovietiniais laikais).
Įdomu, kiek politinių partijų, rengdamos savo programinius uždavinius, kreipėsi į moksleivius ir išklausė jų nuomonės? Studentus dar gelbsti tai, kad jie savo atstovų turi pačiose partijų struktūrose, o moksleiviai beveik visada lieka nuošalyje, kaip tie, kuriems dar ne laikas spręsti.
Tokiu būdu švietimo programose vis dar išsilaiko daugybė dalykų, kuriuos nenaudingais laiko ne tik moksleiviai, bet ir universitetai, vėliau besipiktinantys, kad jiems tenka užpildyti nežinojimo spragas.
Mane visada erzino faktas, kad lietuvių literatūrai mokymo programose skiriama žymiai daugiau laiko nei pasaulinei klasikai. Ką jau kalbėti apie modernių laikų autorius, kurių temos bent jau galėtų būti įdomios. Maironis vogdavo mano brangų laiką iš Hunterio S.Thompsono.
Turėjau mokytis Salomėjos Nėries eilėraščius, nors norėdavau skaityti Waltą Whitmaną. Kodėl? Nes Salomėja Nėris lietuvė ir kažkam pasirodė naudinga, kad aš skaityčiau tai, ką rašė mažiau talentingi, bet mano tautiečiai. Būtent tokie sprendimai ir pagimdo ironiškas šypsenas jaunuose veiduose.
Tokios socialinės programos kaip „Renkuosi mokyti!“ rodo, kad jauni ir protingi žmonės mielai renkasi mokytojo profesiją. Yra daug puikių patyrusių mokytojų, kurie mielai derinasi prie dabarties ir nebijo sudėtingų temų ar naujų mokymo formų. Šie žmonės galėtų padėti įveikti abejingumą, kuris apima į programų rėmus kišamus jaunus žmones.
Reikia tik netrukdyti, o, idealiu atveju, pagelbėti ir paremti. O jei trukdys – ministeriją galime ir nugriauti. Bent jau savo galvose.
TAIP PAT SKAITYKITE: #AtviraiApieStudijas: Paulius Gritėnas: „Rinkdamiesi studijas galvokite apie tai, kas jums patiems yra malonu“
