Tiesą sakant, ši egzaminų isterija, keliama kai kurių abiturientų ir skatinama dalies mokytojų, visada bus švietimo sistemos problemų indikatorius. Baigiamųjų egzaminų vertė Lietuvos švietimo sistemoje yra labai reikšminga, nepaisant to, kad beveik visi sutaria, jog jie neatspindi sistemos kokybės.
Daugelis ekspertų giria Suomijos ar kitų valstybių modelį, tačiau tylomis vis dar gyvena pagal programų kūrimo ir jų primetimo taisykles.
Paskutiniai dveji metai mokykloje paskiriami tam, kad mokinys kuo geriau pasirengtų egzaminams, kitaip sakant, streso ir baimės situacijoje prisimintų kuo daugiau faktų, panaudotų kuo daugiau formulių ar supaisytų, kaip ten teisingai reikia interpretuoti Kristijono Donelaičio metus ar kokio tautos dainiaus poeziją.
Mokytojai gūžčiodami pečiais turi įtikinėti, kad vaikai privalo perskaityti vieną ar kitą autorių ar mokėti išspręsti būtent tokį uždavinį, nes to praėjusiais ar užpraėjusiais metais jau pareikalavo egzaminai.
Panašiu principu vadovaudamiesi jie vėliau žengia į universitetą, kur tikisi kuo trumpesnio proceso ir kuo geresnio galutinio rezultato – diplomo. Egzaminas-diplomas-geras darbas-sėkmė tapo universalia pastarojo dešimtmečio formule, o švietimas ir ugdymo procesas tapo kažkur šalia plaukiančiu ir tik idealistų tauškalams reikalingu priedu.
Egzaminas-diplomas-geras darbas-sėkmė tapo universalia pastarojo dešimtmečio formule, o švietimas ir ugdymo procesas tapo kažkur šalia plaukiančiu ir tik idealistų tauškalams reikalingu priedu.
Mano nuomone, tai visiškai prasilenkia su asmenybės ir piliečio ugdymo procesu. Bėda, kad tai ne tik mano nuomonė, bet ir ilgametė tendencija, su kuria dėl resursų, lėšų, ryžto ir vaizduotės trūkumo taikstosi ir švietimo sistemos darbuotojai bei moksleiviai.
Vienos diskusijos metu manęs paklausė, ar pilietiškumo trūkumas nėra švietimo sistemos problemų atspindys. Turiu prisipažinti, kad manau atvirkščiai, būtent pilietiškumo nesupratimas ir problemos dėl jo supratimo lemia, kad į švietimo sistemos problemas žiūrima instrumentalistiškai.
Mokytojai skundžiasi moksleivių abejingumu. Ir jie teisūs – ribota ir programomis pažabota mokykla neišvengiamai nėra patraukli vieta plačiame informacijos pasaulyje. Moksleiviai negerbia pastangų nerodančių mokytojų. Kartais negerbia ir tų, kurie išties bando keisti mokymo procesą.
Mokiniai skundžiasi pasenusiomis programomis ir jų nesuprantančiais, nuo savo profesijos pavargusiais mokytojais. Ir jie teisūs – didelė dalis Lietuvos mokyklose dirbančių pedagogų beviltiškai atsiliko nuo laiko arba tiesiog nebeturi entuziazmo verstis per galvą už, sakykime, kukloką atlyginimą.
Mokiniai skundžiasi pasenusiomis programomis ir jų nesuprantančiais, nuo savo profesijos pavargusiais mokytojais. Ir jie teisūs – didelė dalis Lietuvos mokyklose dirbančių pedagogų beviltiškai atsiliko nuo laiko arba tiesiog nebeturi entuziazmo verstis per galvą už, sakykime, kukloką atlyginimą.
Dalis sovietinio tipo pedagogų vis dar įsivaizduoja, kad moksleiviai yra pilkoji medžiaga, kuri privalo paklusti jų minkymui. Dalis įsivaizduoja esą tarpukario tautinės mokyklos atstovai ir pyksta, kad moksleiviai žiovauja ir slapčia feisbukina, kol mokytoja įsijautusi dėsto apgailėtinos Lietuvos naivuolės Salomėjos Nėries poezijos paslaptis.
Situacijos nepagerina ir tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija labai dažnai tampa eksperimentiniu katilu, kuriame išbandomos ne tik programos, bet ir įvairiausi politiniai veikėjai, kuriems tą kadenciją pritrūksta posto daugiau finansų perskirstančioje institucijoje.
Naujoji švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, panašu, jaučiasi paskirta visos Lietuvos mokytojų kambario vadove. Tai turėtų atsispindėti ir jos darbuose. Tai atsispindi ir jos kalbose.
Ministrė demonstruoja rūpestį, kurio nuoširdumu aš neabejoju, bet ar, pasak jos žodžių, kaimo žmogus, kuris nori darbą dirbti, yra geriausias kandidatas pakeisti sistemą, kuri kenčia būtent nuo provincialumo ir ūkiško supratimo?
Ministrė demonstruoja rūpestį, kurio nuoširdumu aš neabejoju, bet ar, pasak jos žodžių, kaimo žmogus, kuris nori darbą dirbti, yra geriausias kandidatas pakeisti sistemą, kuri kenčia būtent nuo provincialumo ir ūkiško supratimo?
Kaimo žmonių Lietuvoje vis dar yra smarkiai per daug. Jie vis dar turi per daug įtakos sprendimams, kuriuose reikia ne tik nuoširdaus naivumo, bet ir intelektinių sugebėjimų. Dar blogiau, kad jų netrūksta ir ten, kur turėtų būti ugdoma pagarba ne tik bulvei, lašinio palčiai ar karvutės pienui, o ir intelektui, literatūros, filosofijos, istorijos ir kitų mokslų bei menų išmanymui.
Kol kas švietimo sistema nerodo tinkamos pagarbos intelektui. Nenuostabu, kad nerodo jos ir ant pirmojo šios sistemos laiptelio stovintys bei daugybę kitų pasirinkimų turintys moksleiviai.
Jei norime sulaikyti bent dalį tų, kurie išvyksta mokytis ir studijuoti į užsienį vien dėl nusivylimo Lietuvos sistemos galimybėmis, turime pasiūlyti alternatyvą, turime suteikti mąstymo laisvę ir didesnę mokymo bei mokymosi laisvę.
Kitaip ir toliau puoselėsime sistemą, kurią vainikuoja egzaminai ir pasipiktinimas dėl vertinimo neteisingumo, diplomai ir neišvengiamas abejingumas.
Taip pat skaitykite: Psichologės: abitūros egzaminai – pernelyg sureikšminamas įvykis
