Iš karto atsiprašau, kad rašau iš žiniasklaidos pozicijų, dabinuosi žurnalisto vardu ir nešu bendrąją kaltės naštą. Kaip visi politikai neabejotinai yra vagys, taip visi žurnalistai neabejotinai yra melagiai ir parsidavėliai. Bet sukaupkime visas jėgas, kantrybę, viltį ir pabandykime įsivaizduoti, kad taip nėra.
Lietuvos (kaip ir Vakarų pasaulio) žiniasklaida šiuo metu išgyvena greitų ir nelengvai apmąstomų pokyčių periodą. Dar neseniai vykusi dviejų laikraščių ar kelių portalų konkurencinė kova dėl įtakingiausio vardo tampa vis platesniu žaidimu, kuriame persipina ir objektyvių tyrimų siekis, socialiniai tinklai, skaitytojų, žiūrovų išlaikomi kanalai.
Jei reikėtų įvardinti vieną ryškiausią pastarojo penkmečio Lietuvos žiniasklaidos tendencijų, išskirčiau augančio socialinių tinklų populiarumo lemtą vadinamųjų nuomonių lyderių atsiradimą, iškilimą ir įsitvirtinimą. Jis pakeitė žiniasklaidos veidą, tačiau nemanau, kad pridėjo jai kokybiškumo.
Nuomonės lyderis – vienas iš absurdiškiausių naujų terminų, savo turiniu prieštaraujantis kritiško proto principams. Kas yra nuomonės lyderis? Tai žmogus, kurio nuomone, vertinimu pasitikima bet kuriuo klausimu.
Nuomonės lyderis gali rašyti apie Vilniaus oro uostą, apie premjero pasisakymus ekonomikos tema, apie cepelinus, apie krepšinį, apie Brauno judėjimą, sinchrofazotroną ir giliai po žeme netoli Ženevos pakastą dalelių greitintuvą.
Socialinių tinklų suteikta galimybė reikšti savo nuomonę ir sulaukti reliatyviai gausaus pritarimo bei paskatinimų perkėlė dalį sėkmingesnių rašytojų į žiniasklaidos kanalus. Čia jie primetė tas pačias socialinių tinklų taisykles, nusikratydami žurnalistinės etikos ar tiesiog etikos jungo.
Socialinių tinklų suteikta galimybė reikšti savo nuomonę ir sulaukti reliatyviai gausaus pritarimo bei paskatinimų perkėlė dalį sėkmingesnių rašytojų į žiniasklaidos kanalus. Čia jie primetė tas pačias socialinių tinklų taisykles, nusikratydami žurnalistinės etikos ar tiesiog etikos jungo.
Savaime nuomonės lyderio koncepcija nėra toks jau blogas dalykas, tačiau joje glūdi kritinio vertinimo stoka ir didelės visuomenės dalies bandymas nusikratyti atsakomybės mąstyti savo galva ir objektyviai vertinti tikrąją dalykų padėtį.
Nuomonės lyderio suvokimą geriausiai iliustruoja britų komikų grupės „Monty Python“ filmas „Life of Brian“. Pagrindinis šio filmo herojus Brianas (vaidinamas genialaus komiko Grahamo Chapmano) pradedamas persekioti minios, kuri įsitikinusi, kad jis yra mesijas, žmonijos gelbėtojas.
Prie namų susirinkusiai ir galutinai jį suerzinusiai miniai Brianas rėžia emocingą prakalbą, kurioje ragina juos mąstyti savo galva.
„Jūs mane visiškai neteisingai supratote! Jūs neprivalote sekti manimi! Jūs neprivalote sekti niekuo! Turite mąstyti patys! Jūs visi esate individai!“ – šaukia pro langą G.Chapmano personažas.
„Taip! Mes visi esame individai!“ – vienu balsu atsiliepia jo sekėjų minia.
„Jūs visi skirtingi“, – prideda Brianas.
„Taip! Mes visi skirtingi”, – vienu balsu atsako minia.
Panašiai Lietuvos viešojoje erdvėje atsiliepiama ir į nuomonės lyderių komentarus. Socialinė kritika ir replikavimas tapo tiesiog pritarimu vienai ar kitai asmenybei. Kažkuriam nuomonės lyderiui suklydus, peržengus tam tikrą ribą jis sulaukia nusivylimo ir dalis jo sekėjų tampa aršiais kritikais arba susiranda kitą, tuo laikotarpiu taikliau šaudantį nuomonės lyderį.
Taigi, pastarąjį penkmetį Lietuvos žiniasklaidoje vis labiau buvo įtvirtinama nuomonės, o ne faktų galia. Tikslūs, objektyvūs ir analitiški žiniasklaidos atstovai turi sunkiai dirbti, kad būtų išgirsti nuomonių ir vertinimų pelkėje.
Kitas svarbus aspektas, užgožiantis žiniasklaidos esmę – viešųjų ryšių plėtra. Viešųjų ryšių specialistai turbūt teigtų, kad jie koegzistuoja šalia žiniasklaidos, ją papildo ir užsiima informavimu.
Bet tai nebūtų tiesa.
Viešųjų ryšių veikimo principas, kad ir kaip bebandytume interpretuoti, nėra susijęs su visuomenės informavimu ar objektyviu faktų nušvietimu. Tai yra prekės ženklo, įvaizdžio formavimas ir atstovavimas, pozicijos pateikimas viešojoje erdvėje.
Viešųjų ryšių veikimo principas, kad ir kaip bebandytume interpretuoti, nėra susijęs su visuomenės informavimu ar objektyviu faktų nušvietimu. Tai yra prekės ženklo, įvaizdžio formavimas ir atstovavimas, pozicijos pateikimas viešojoje erdvėje. Kitaip sakant, tai yra subjektyvaus požiūrio formavimas.
Viešųjų ryšių artėjimas link žiniasklaidos ir šių dviejų sričių persipynimas yra būtent pirmųjų pergalė. Žurnalisto kaip objektyvaus ir pakankamai aiškiais kriterijais vertinamo tarpininko tarp visuomenės ir valdžios pozicijoje atsirado dar vienas tarpininkas, kuris įsiterpė tarp žurnalisto ir valdžios atstovo, įmonės vadovo ar kitos suinteresuotos grupės.
Sunku pasakyti, ar šis viešųjų ryšių tinklų ir jų veikimo principų išvešėjimas turi įtaką rimtiems straipsniams, tačiau jis pasirodo kito įvairaus turinio, dažnai piktinančio kritiškesnius skaitytojus, pavidalu.
Žinoma, objektyvi ir visuomenės informavimo ar net edukavimo principo nepamirštanti žiniasklaida egzistuoja šalia. Tiriamosios žurnalistikos rezultatai ir populiarumas rodo, kad ji stipri kaip niekada. Bet šios visos paminėtos šakos ir dar daugelis kitų gyvenimo būdo ar pramogų verslo žiniasklaidos pavyzdžių dažnai nėra atskiriamos ir kuria bendrą žiniasklaidos įvaizdį.
Tai reikia turėti galvoje mąstant apie įtakingiausius ir tuos, kurie iš tiesų gali paveikti tikrovę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Nugriuvo Gedimino pilis. Nuolat pildoma
