Taip, nes, pykčio buvo daug. Įtampos irgi buvo nemažai. Karingų šūkių apie būtinumą apginti „merlot“ taip pat pasitaikė. Ironijos srautai FB buvo gaivūs.
Ir vis tik sustokime. Nusiraminkime. Nuleiskime ranką ir padėkime akmenį.
Nes čia, Romoje, prieš porą tūkstančių metų sakydavo: „Erare humanum est, perseverare autem diabolicum“. Klysti – žmogiška, bet ant galvos lipti – tai jau velniška (gana asmeniškas vertimas iš lotynų kalbos). Yra kaip yra: Aurelijus Veryga – norime to ar nenorime, jau tapo pirmuoju priklausomos ir nepriklausomos Lietuvos sveikatos ministru, įrašiusiu savo vardą istorijon.
Kaip didvyris ar kaip beprotis – čia ne mums spręsti. Šiuo klausimu savo nuomonę pareikš tie, kurie dabar dar geria kokakolą ir gurkšnos ją iki dvidešimties.
Mes šiandien imkime ir padėkokime ministrui. Ne trankaus, deklaratyvaus rokenrolo, o melancholiško bliuzo ritmu. Kodėl? Jeigu vyno kultūros fanai man pradės priekaištauti esą nereikėtų Verygai dėkoti už pasikėsinimą į „merlot“, tai aš nesutinku. Žvelgdamas į tai, kas vyksta Lietuvoje šiek tiek iš toliau, iš 5,5 litro alkoholio „per capita“ suvartojančios šalies sostinės, matau penkias rimtas priežastis padėkoti sveikatos ministrui A.Verygai ir jo sukurtai institucinei jėgos struktūrai, kurią galime pavadinti kodiniu terminu – verygopolija.
„Valstiečiai“ iš Lietuvos gali padaryti Naisius. Jeigu norės tai ir padarys. Bet Latvijos ir Lenkijos nepasieks. Todėl, mielieji, mylėkime Europą, judėkime ir nesinervinkime.
Pirmoji priežastis. Ačiū už tai, kad pagaliau supratome savo tikrąjį santykį su alkoholiu. Už tai, kad išsiaiškinome ir A.Verygos dėka suskaičiavome: yra dvi Lietuvos – prasigėrusi, vaikus į šulinį mėtanti ir alkoholio demoną suvaldžiusi. Dar yra trečioji Lietuva – Naisiai. Specialus rezervatas tiems, kurie dėl įvairių priežasčių nesugebėjo pasirinkti nei pirmosios, nei antrosios Lietuvos. Tebūnie...
Jeigu ne verygopolijos presingas, niekada gal ir nebūtume supratę, kiek, kur ir ko išgeriame. Kiek restoranuose ir kurortų terasose. Kiek daugiabučio virtuvėje. Kiek saulės atokaitoje, ant žolės, prie kaimo parduotuvės.
Jeigu ne ministras, Lietuva būtų ir toliau skirstoma į elitą ir runkelius, į inteligentus ir mužikus, į pasiliekančius ir išvykstančius, į oligarchus ir tvarkingus piliečius. Dabar viskas žymiai paprasčiau. Lietuva skirstoma į probleminius ir neprobleminius. Pirmųjų yra 56 proc. Antrųjų – 44 proc. Viskas skaidru ir aišku.
Antroji priežastis. Ačiū už tai, kad galiausiai supratome, kiek daug pasiekta nuo to istorinio momento, kai atsiskyrėme nuo degtine prasmirdusios imperijos. Kiek nueita kelio iki desperatiško noro apginti būtent „merlot“, o ne „syrah“! Kiek investuota laiko, pinigų. Kiek buvo noro tobulėti!
Įsivaizduokime, jog visas šis alkoholinis erzelis būtų sukilęs prieš 17 metų. Kiek tada buvo tokių, kurie gebėjo atskirti „merlot“ nuo „syrah“? Vienetai. Bet mes mokėmės, keliavome, ragavome, uostėme kamščius. Pasukome tuo pačiu keliu, kuriuo prieš 50 metų pasuko Italija. Juk apie Italiją ir jos 5,5 litro alkoholio vienam gyventojui kalbėjo Verygos kumyras iš PSO? Ar ne?
Už tai, kad mes tvirtai žinome, jog nebesame apatiškai šiltą „Žigulinį“, „Braškių“ likerį, pusiau saldų meškų kraują ir sovietinio obščepito šedevrą „Sovetskoje igristoje“ maukdavusi banda – už visa tai turime padėkoti verygopolijai.
Trečioji priežastis. Ačiū už tai, kad susivokėme: diskusijos dėl alkoholio draudimų nėra diskusijos dėl „merlot“. Tai – politikos įrankis. Staigiai veikiantis ir ilgalaikis, galingas, išjudinantis visą visuomenę (išskyrus serijinius alkoholikus, kuriems problema būtų nebent Korano praktikoje aptarta 80 rimbo kirčių bausmė. O gal ir ne).
Verygopolijos sukelto institucinio chaoso dėka išgirdome tai, ko neturėjome išgirsti: „valstiečiai“ puolė ant konservatorių, konservatoriai juokėsi iš „valstiečių“, o socialdemokratai pasinaudojo reta proga patylėti. Bet niekas nėra garantuotas, jog pasikeitus politinei situacijai jie arba kita partija ir toliau tylės. Ir niekas nežino, kada ir kokiame kontekste vėl bus išmesta alkoholio korta. Niekas nepajėgus numatyti, kada bus panaikinti ligšioliniai draudimai, patikslinti PSO duomenys, viskas apversta aukštyn kojomis. Tam, kad vėliau sugrįžtų į pirmykštį pavidalą, tik aršesnėmis formomis.
Ketvirtoji priežastis. Ačiū, didelis ačiū, kad pagaliau suvokėme, koks gėris yra Europos Sąjunga, Mastrichto susitarimai, laisvė judėti, laisvė nusipirkti ir laisvė parsivežti. Verygopolijos didžioji dovana mums – mes tai supratome ir praktiškai įvertinome. Nes anksčiau daug kas bambėdavo esą ką ten Briuselis, Strasbūras, eurai, euro zona... Dar vienas sojūzas... Dabar matome, ką tai reiškia. O reiškia tai, jog „valstiečiai“ iš Lietuvos gali padaryti Naisius. Jeigu norės tai ir padarys. Bet Latvijos ir Lenkijos nepasieks. Todėl, mielieji, mylėkime Europą, judėkime ir nesinervinkime.
Penktoji priežastis. Bažnyčiai nepritaikytas nė vienas alkoholio kontrolės įstatymo straipsnis. Ir ačiū Dievui. Ir ministrui. Korektiškai susilaikė. Nesureguliavo. Nenorėjo. Arba neišdrįso. O juk formaliai žiūrint, Bažnyčiai galioja tie patys įstatymai. Viešų, nemokamų renginių metu alkoholį vartoti, reklamuoti, rodyti nepilnamečiams bus draudžiama.
Padėkokime ministrui, kad paliko ramybėje esminį Eucharistijos sakramento ženklą – vynuogių vyną. Amen.
Nors ką čia gali žinoti – gal vėliau dar atsiras pataisos, reglamentuojančios alkoholio koncentraciją taurėse, kurios kelissyk per dieną mišių metu keliamos tūkstančiuose Lietuvos bažnyčių.
xxx
Suradome penkis gerus verygopolijos darbus? Suradome. Padėkojome penkis kartus? Taip, padėkojome. Esame ramūs. Visko buvo. Ir visko dar bus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kitokia pietiečių alkoholio genetika? Pasaka „valstiečiams“
