Kol kas neaiškus vienas nacionalinės margarino konversijos aspektas: kaip sviesto surogatas (o margarinas būtent ir atsirado kaip sviesto surogatas) susijęs su baltų religija? Ar anais laikais Jorės šventės proga vaidilos tepė kokosų, palmių ir kitų tropinių vaisių išspaudų emulsiją? Ar pagonybės lobistai neapsižiūrėjo?
Koks skirtumas. Sviesto anšliusas paskelbtas. Ir data paskelbta – rugsėjo pirmoji. Diena, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kai prasideda mokslo metai, kai negalima gerti, bet kam reikia, tas geria. Tą dieną būtent ir driokstelės Kranausko margarino salvės. Tai įvyks mokyklų valgyklų virtuvėse. Tai bus liūdna diena, nes mūsų ir jūsų prisiminimai apie Lietuvą – tarpukario Europos kokybiško sviesto lyderę keliaus į tą kompiuterio ar smegenų vietą, kurią programuotojai vadina „recycle bin“.
Visa tai suprojektavo toks ponas Almantas, kuris Sveikatos apsaugos ministerijoje rūpinasi fiziniu aktyvumu ir mityba. Ponas Almantas Kranauskas sveikina rakto skylutę, kuri suteikta sveikajam baltų margarinui. Jis artina mus prie skandinavų, tolina nuo Viduržemio jūros mitybos modelių ir skelbia sviesto anšliusą.
Apie margariną jis pasakoja tarsi anų laikų propagandos skyriaus instruktorius. Riebalų revoliucija prasideda sakiniu: „Visuomenėje dar gajūs mitai, kad...“. Pamenate? Taip kalbas pradėdavo propagandistai, nes tokia buvo kovos prieš klasinį priešą formulė. Pasaulį seną – kvepiantį pienu ir sviestu sugriausime! Pastatysime naują, dvelkiantį vitaminais ir ilgesne vidutine tikėtina gyvenimo trukme, kurios grafikus pakišime PSO ir EBPO vadams. Tiesa, grafikų reikės palaukti. Per tą laiką užaugs nauja karta lietuvių, kuriai sviesto kvapas bus negeras, o kokosų ir palmių branduolių išspaudų – liuks.
Kranauskas ramus. Jis net nebando diskutuoti su žurnalistais dėl margarino. Žurnalistai savo ruožtu net nebando įsigilinti į tai, kuo skiriasi senoviškas margarinas nuo naujoviško. Hidrintas nuo nehidrinto. Ir tai yra Kranausko koziris. Ateis laikas ir jis pasakys: neįsigilinote.
Mano kolegos piktinasi sveikatai kenksmingais margarino transizomerais! O juk Kranausko margarine jų nėra. Alio, kolegos, ar supratote: Kranauskas šįsyk jus išdūrė: „...kad margarinas yra blogis galima būtų sutikti, jei kalbėtume apie pokario gamybos margariną, gautą aliejaus hidrinimo būdu... Dabar margarinas gaminamas be hidrinimo, neturi transriebalų, cholesterolio, laktozės...“
Skaitau tarnautojo Kranausko urbi et orbi margarinui ir galvoju: kur aš visa tai girdėjau? Tiesa, – margarino pramonės pranešimai spaudai. Jie labai panašūs į ministerinę margarino encikliką. Ten viskas sveika, subalansuota, tvarkinga.
Neramu dėl keleto dalykų. Dėl to, kad nei gamintojai, nei ministerija eiliniam riebalų vartotojui nepaaiškina paprastutės tiesos: margarinas ant medžių neauga. Nėra margarino sėklų, margarino vaisių. Nėra ir gyvulių – nei naminių, nei laukinių, kuriuos galėtume paglostyti už margarino žaliavą. Ji nemelžiama, neišsukama, neišpjaustoma. Gamtoje toks bajeris kaip margarinas neegzistuoja.
1869 metais jį sukūrė prancūzų farmacininkas Hippolyte Mège-Mouriès Napoleono III užsakymu, nes reikėjo tokio sviesto surogato, kuris būtų pigesnis ir ilgai negendantis. Puikus išradimas: paimi tai, kas yra pigiausia – perdirbtą, rafinuotą augalinį aliejų, pamaišai su vandeniu, sukietini ir jau galima tepti. Nereikia nei karvių ganyti, nei melžti.
Kažkodėl margariną sutvėrę prancūzai grįžo atgal prie sviesto. Jie iki šiol dievina sviestą, tiki sviestu, gamina su sviestu. Ir normaliai vartodami du mūsų valdžios užribin stumiamus produktus – sausą vynuogių vyną ir sviestą gerokai rečiau už mus krenta nuo infarkto ar insulto.
Mes – lietuviai. Mūsų vaikų širdis ir arterijas valdžia valys Kranausko supermargarinu. Tai toks keletą kartų perdirbtų žaliavų pramoninis dirbinys. Jis yra super, nes: a) nehidrintas, b) be cholesterolio, c) neriebus, d) vitaminizuotas, e) skanus. Aptarkime šias savybes, pradėdami nuo paskutinės. „Dėl skonio nesiginčijama“ – tai mėgstamiausias idiotų posakis šalyje, kurioje visi turi savo skonius. Kuo ir pasinaudos margarino partija, įbrukusi savąjį – supermargariną. Pavarys reklamos masiškai, ir niekas nebesiginčys, ar margarinas yra skanus.
Vitaminų į kasdienio vartojimo produktus papildomai stengiasi nedėti nei Italija, nei Vokietija. Nes ten sprendžia gydytojas, kiek reikia jūsų vaikui vitaminų. Pas mus ir už mus jau nusprendė tarnautojas Kranauskas.
Neriebus. Hmm... Iš tiesų, supermargarinas yra liesesnis už sviestą. Palaukite, –kas pasakė, kad sviestas neturi būti riebus? Vanduo neturi būti skystas? Pienas neturi būti baltas? Ar jums neatrodo, kad riebalų pertekliaus problemą galima išspręsti ir be supermagarino? Tiesiog sviestą pradėti valgyti saikingai.
Be cholesterolio... Čia turėsime nulenkti galvas: taip, jo ten nėra. Kranausko & Co pasaka dietologinių erezijų nukamuotiems skaitytojams. Iš kur augaliniuose aliejuose gyvulinės kilmės cholesterolis?
Nehidrintas... Tai – koziris. Informacinė bomba. Margarino kompanijos ją numeta ir pradeda lietuviško sviesto anšliusą. Margarine nėra kancerogeniškų transizomerų! Ilgiausių metų ilgiausi-u-u-ų ir tris kartus valio! Bet kuo čia reikėtų džiaugtis? Prieš ką pasiekta pergalė – prieš sviestą? O gal kas nors matė: močiutė sviestą troboj muša, riebalų jungtis vandenilio atomais patyliukais bombarduoja?
Margarinas visais laikais buvo paradoksalus produktas. Tarsi pasileidusi panelė: kaip prašysi, taip ir mylės. Augaliniai aliejai gamtoje yra skysti? Padarysime tepamais. Hidrinimas netinka? Imsimės frakcionavimo. Štai žiūriu į supermargarino etiketę, o ten surašytos žaliavos: palmių, kokosų augaliniai aliejai. Pats ponas Kranauskas viename interviu prieš porą metų sakė, cituoju: „...antri pagal žalą sveikatai yra sotieji riebalai, kuriems priklauso ir palmių bei kokosų aliejai“.
Jis teisus: palmių aliejuje yra 60 proc., kokoso aliejuje – beveik 90 proc. sočiųjų riebalų rūgščių. Didysis supermagarino fokusas: iš augalinių aliejų pašalinti nestabilias polinesočiąsias rūgštis (tas, kurios skystina riebalus), atskirti sočiąsias (tas, kurios kietina). Apdirbti žema temperatūra, suspausti, emulsionuoti su vandeniu, lecitinu ir kita chemija, pagardinti sintetiniais vitaminais ir voilà: galima tepti. Girdite? Amžinatilsį Napoleonas III mums ploja....
Ką nacionalinės margarino isterijos akivaizdoje sako mūsų dietologai?
Nieko nesako.
Todėl kreipiausi į įtakingą Italijos dietologą profesorių Pietro Migliaccio su klausimu: kas geriau vaikams – sviestas ar nehidrintas margarinas? Profesoriaus atsakymas: „Mano nuomone, geriau naudoti sviestą. Tai natūralus ir lengvai virškinamas produktas, tinka jautriai vaikų skrandžio sulčių sekrecijai. Be to, svieste yra daug natūralaus vitamino A, kuris skatina augimą, psichosomatinį organizmo vystymąsi, apsaugo gleivinę...“
Įdomu ir net šiek tiek keista: aliejaus šalies atstovas pamokė sviesto šalį gerbti sviestą.
