Jeigu manote, kad Islamo valstybės teroras, pabėgėlių krizė ir kiti gana tolokai nuo cepelinų žemės vykstantys geopolitiniai reiškiniai neturi skonio – klystate. O gal manote, jog reiškiniai apskritai neturi skonio? Ir vėl klystate. Maisto ekonomistai po truputį pradeda vartoti naujadarą – gastropolitika. Jį trumpai drūtai galima būtų paaiškinti taip: politikos įtaka gastronomijai. Ir atvirkščiai: gastronomijos įtaka politikai.
Tad štai pirmasis vasaros salotų netikėtumas, – jo ieškokite alyvuogių aliejaus aromate ir skonyje. Gardinsite lietuviškus pomidorus alyvuogių aliejumi? Nepamirškite: gardindami ginate Europą nuo IS teroristų, padedate pabėgėliams ir Šiaurės Afrikai.
Europos parlamentas prieš keletą dienų balsavo už tai, kad Europa būtų užtvindyta Tuniso alyvuogių aliejumi. Be jokių muito mokesčių.
Čia būtent tas atvejis, kai politika naudojasi gastronomija savo reikalams. Kilniems ir nelabai. Europos parlamentas prieš keletą dienų balsavo už tai, kad Europa būtų užtvindyta Tuniso alyvuogių aliejumi. Be jokių muito mokesčių.
Iš Afrikos jau važiuoja 91 tūkstantis tonų pagardo jūsų vasaros salotoms, daržovėms, grybams, ant grilio keptoms žuvytėms.
Tai daug ar mažai? Beprotiškai daug: visos trys Baltijos šalys per metus atsiveža vos 3000 tonų, o gal ir tiek neatsiveža.
Europos parlamentas nutarė: būtent alyvuogių aliejus yra tas nelabai slaptas gastronominis ginklas, kuriuo bus stabdomi pabėgėliai, gaivinama Tuniso ekonomika po IS banditų išpuolių paplūdimiuose ir sostinės muziejuje. Gražu ar ne? Nieko ypatingai politiškai motyvuoto nedarote, viso labo valgote, gardinate daržo salotas alyvuogių aliejumi, – Šiaurės Afrika jums dėkoja.
Bet yra ir kita šios gastropolitinės akcijos pusė. Ji bus vykdoma nelabai skaidriai ir nelabai aiškiai. Europoje atsidurs maždaug šimtas milijonų Tuniso alyvuogių aliejaus butelių. Sakote, kad jums nusispjauti ant Šiaurės Afrikos problemų, dievagojatės, kad nepirksite nė vieno butelio? Nieko iš to neišeis. Nė ant vieno butelio iš to šimto milijonų etiketėje nebus parašyta: „Made in Tunisia“. Nei angliškai, nei prancūziškai, nei arabiškai.
Briuselio dovana jūsų vasaros salotoms iš tikrųjų bus dovana ne jums, o alyvuogių aliejaus magnatams. Jie pasirūpins, kad jūs niekaip nesuprastumėte, kuo gardinate salotas.
Nė ant vieno butelio iš to šimto milijonų etiketėje nebus parašyta: „Made in Tunisia“. Nei angliškai, nei prancūziškai, nei arabiškai.
Priminsiu: alyvuogių aliejaus gamintojai skirstomi į dvi kategorijas: į tuos, kurie turi medžių, ir į tuos, kurie medžių neturi. Turintys savo medžių spaudžia savo alyvuogių aliejų. Jie myli savo medžius ir yra savo produkto – alyvuogių aliejaus fanatikai. Neturintys medžių neturi ką mylėti išskyrus butelius, etiketes ir prekybos tinklų lentynas.
Pirmieji yra alyvuogių aliejaus gamintojai. Antrieji yra fabrikantai – aliejaus pilstytojai. Jie neaugina ir nespaudžia. Jie pilsto. Ir rūpinasi, kad etiketės būtų įtikinančiai patrauklios.
Nesakau, kad Tuniso aliejus yra blogas. Tačiau pažiūrėjęs televizijos reportažą iš Tuniso aliejaus spaudyklos jo nenorėčiau. Užtat jo norėjo ir toliau labai nori aliejaus pilstytojai.
Dauguma jų – tai garsios bendrovės, garsūs prekės ženklai, kurie kažkada priklausė italams, o dabar priklauso ispanams – „Carapelli“, „Bertolli“, „Dante“, „Sasso“. Jie paruošia aliejaus „kokteilius“: sumaišo šiek tiek Tuniso, šiek tiek Graikijos, šiek tiek Ispanijos. Lašas arba nė lašo Italijos.
Šiek tiek tyro „extravirgin“, šiek tiek rafinuoto, šiek tiek išspaudų. Šiek tiek pramoninio chlorofilo, – kad aliejus būtų amžinai žalios spalvos. Išeina vizualiai patrauklus produktas už patrauklią kainą „iš Italijos“. Jis galbūt netgi neviršija ES nurodytos 0,8 proc. rūgštingumo ribos. Nesvarbu, kad savo medžius ir savo aliejų spaudžiantys ūkiai išspaudžia aliejų, kurio rūgštingumas – beveik nulinis. Niekas, beveik niekas to nežino ir žinoti nenori.
Antrasis vasaros salotų netikėtumas: alyvuogių aliejus, kurio galiojimo terminas bus neterminuotas. Tai dar viena Briuselio dovana aliejaus fabrikantams – pilstytojams. Iki šiol galiojo griežta ES taisyklė: tyras alyvuogių aliejus nuo išspaudimo dienos tinkamas vartoti 18 mėnesių. Nuo šiol galėsime džiaugtis vintažiniu aliejumi.
Tai toks produktas, kuris porą metų užsistovi neparduotas pilstytojų sandėliuose. Vintažinis aliejus – tai, žinoma, anekdotas. Praėjus pusantrų metų jame nebelieka jokių sveikatai naudingų medžiagų – polifenolių, antioksidantų, vitaminų. Tai tuščias riebalas – be skonio, be kvapo, bet skaisčiai žalias, nes padažytas chemikalais. Na, bet dalis Europos parlamento deputatų mano, kad alyvuogių aliejaus galiojimo terminas yra maždaug tokia pati problema kaip ir diskusijos dėl tualeto bakelio talpos.
Visų šių gastropolitikos marazmų rezultatas bus, manyčiau, toks: tikras, kokybiškas, sąžiningai išspaustas ūkininkų – savo medžių ir savo aliejaus fanatikų produktas greičiausiai dar labiau brangs. Fabrikantų – pilstytojų euroafrikietiški aliejaus kokteliai, kuriais prekiaujama prekybos centruose, greičiausiai šiek tiek pigs. Kai kur.
Perskaitęs šį komentarą apie vasaros salotų pagardą skaitytojas greičiausiai numos ranka ir nuspręs nebepirkti alyvuogių aliejaus. Ir visai be reikalo.
Alyvuogių aliejus, kaip ir vynas, kava, prieskoniai yra vakarietiškos gastronominės kultūros paveldo dalykas. Ne veltui mes, lietuviai, sakome „aliejus“. Antikos romėnai sakė labai panašiai – „oleum“, o slavai sako „maslo“ arba „neft“.
Ne veltui istorija mums dovanojo karalienę Boną Sforcą, kuri išmokė ne tik daržoves bei salotas valgyti, bet ir pagardą iš Bario atsivežė. Ne veltui pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas gavo patepimą ne saulėgrąžų aliejumi. Primenu: alyvuogių aliejus, kaip ir vynas yra sudėtingas produktas. Jis teikia džiaugsmą tiems, kas netingi mokytis skonio paslapčių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kaip aš įsivaizduoju gastronominį patriotizmą