Esu vienas tų gastro – retrogradų, kurie (beveik) nebevaikšto į prekybos centrą (toliau tekste – PC). Nė nemanau skelbti asmeninį boikotą ar dalyvauti kolektyviniuose. Tiesiog taip savaime išeina.
Mano PC – tai keturių Romos gatvių perimetras pietiniame miesto pakraštyje, maždaug 1 km x 0, 5 km ploto. O gal ir mažiau – nematavau, bet kuriuo atveju tokį atstumą galima apeiti ratu per 20 minučių. Šiame plote mano paslaugoms yra: vienas PC – maždaug 200 metrų kv. ploto „Carrefour Express“ su dviem kasom. Daugiau PC nėra, užtat yra: 3 daržovių, 3 sūrių, kumpių ir pieno produktų, 1 duonos, 2 vyno, 1 alaus, 1 pastos (makaronų ir kitokių miltinių) parduotuvė.
Tame pačiame plote dar yra: 11 kavos barų, 3 mažos picerijos (pjaustomų picų), 2 ledainės, 2 cukrainės – konditerijos, 4 restoranai, 3 buities reikmenų ir 3 gėlių parduotuvės.
Apibendrinu: maniškiame hyper dydžio PC iš viso yra 40 su maistu ir kasdieniais poreikiais susijusių prekybos taškų – parduotuvių.
Dar yra drabužių, akinių, batų, statybinių ir remonto reikmenų parduotuvės, vaistinės, kelionių agentūra, įvairios taisyklos, bankų filialai, nekilnojamo turto agentūros. Bet su maistu ir stalo poreikiais jos nelabai susijusios, tad jų neskaičiuoju.
Apibendrinu: maniškiame hyper dydžio PC iš viso yra 40 su maistu ir kasdieniais poreikiais susijusių prekybos taškų – parduotuvių. 40 direktorių, 40 skirtingų vizijų į maistą, į prekybą ir į mane – klientą, 40 mokesčių mokėtojų. Žiūrint iš šiuolaikinių komercijos strategijų ir kaštų mažinimo bokšto tai yra grynas, bet gyvas anachronizmas: 40 buhalterijų, 40 logistikos ir 40 tiekimo sistemų. Kita vertus, kokie jie ten direktoriai, jeigu patys stovi už prekystalio, patys prekes dėlioja. Greičiau – šeimų galvos, o ne direktoriai, nes dauguma tų įmonių – šeimos verslo subjektai.
Nežinau, ar reikia pabrėžti, kad 40 prekyviečių, išskyrus „milžiną“ – 200 kv. metrų „Carrefour Express“ yra gryniausios atgyvenos. Ypač jeigu žvelgsime iš mūsiškių „Akropolių“ ir „XXX“ dydžio hypermarketų varpinės. Turime reikalą su krautuvėmis, kuriose apsisukti nėra kur. Šios atgyvenos yra labai specializuotos: jose – tik daržovės. Arba tik makaronai, arba tik vynas, arba tik alus. Įpratusiems prie hyperplotų, hyperparkingo, hyperpasiūlos tokiame 20 – 30 kv. metrų kumpių rojuje pradeda virpėti rankos, išpila šaltas prakaitas.
Ką aš ten laimiu ir kur pralaimiu? Pradėkime nuo kainų. Sūrių – kumpių krautuvėje „Pas Marcello“ mano siūlo antikrizinį paketą (Italijoje krizė važiuoja toliau, defliacija irgi važiuoja toliau, nepaisant ECB ir Mario Draghi pumpuojamų milijardų): 200 g kumpio „prosciutto dolce“, 200 g virto kumpio „Rovagnati“, 300 g virtos dešros su pistacijomis „mortadella“, 350 g mocarelos „Bojano“ – viskas už 10 eurų. Jeigu nuvažiuočiau į miesto pakraštį, į „hard discount“ tipo PC turbūt rasčiau pigiau. Viskas, ką randu mažose kvartalo krautuvėse – kainuoja tiek pat, kiek normaliame PC arba šiek tiek brangiau. Taigi, kainų prasme – beveik paritetas su šiokia tokia hyperPC persvara.
Nors man atrodo, kad tas hyperių kainos pliusas – santykinis. Hyperyje prisiperki visko labai daug už mažai ir grįžęs namo konstatuoji, kad pirkai ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad buvo pigu. „Pas Marcello“ perku tai, ko reikia. Be to, sutaupau degalams (1,45 euro/litras) ir sutaupau daug laiko bei nervų sistemos rezervų, nes grįžęs iš PC nepradedu desperatiškos operacijos, kurios pavadinimas – mašinos parkavimas. „Pas Marcello“ einu pėsčias.
Aš tiksliai žinau, kad po pirmojo bandymo man įbrukti šlamštą daugiau nebekelsiu kojos į šią parduotuvę. Tą žino ir Marcello.
Kokybės klausimas – mažųjų naudai. Krautuvės „Pas Marcello“ direktorius Marcello mane pažįsta kaip nuluptą, ir aš jį pažįstu kaip nuluptą. Jo reikalas man paaiškinti, kad virtas kumpis yra be polifosfatų, o mocarela – ne iš miltelių. Aš tiksliai žinau, kad po pirmojo bandymo man įbrukti šlamštą daugiau nebekelsiu kojos į šią parduotuvę. Tą žino ir Marcello. Abu žinome, kad visai netoli – dar dvi panašios sūrių krautuvės.
Kokybės konceptas pas Marcello labai glaudžiai susijęs su tiekimo grandine: ji yra trumpa, beveik be tarpininkų ir uždara. Marcello pažįsta gamintoją, pažįsta gaminį, pažįsta gaminio vartotoją – mane.
Dideliame PC taip pat rasčiau kokybę. Išstudijuočiau 4 – 5 tūkstančius prekių etikečių ir tarp jų galbūt rasčiau tinkamą. Pas Marcello jų daugiausiai šimtas, įskaitant tas, kurių dar nespėjo atvežti tiekėjas. Esminis skirtumas tarp PC ir Marcello yra šis: maniškis „direktorius“ orientuojasi į vidutinį pirkėjų sluoksnį su vidutinėmis gastronomijos žiniomis bei poreikiais. PC direktorius orientuojasi į visus, todėl aš tampu „visi“. PC asortimentas – tai „premium“, „basic“, „last price“ prekių linijų džiunglės, kuriose pasiklysti – vieni juokai.
Bendravimas. Čia Marcello ir kiti mažiukai hyperius muša „sausu“ rezultatu. Dideliame PC matau vis kitus pardavėjų veidus, o pardavėjai mato vis kitus pirkėjų veidus. Tarp jų nėra beveik jokio bendravimo. Marcello ir mažiukai savo šimto prekių sudėtį, pavadinimus, skonio savybes žino kaip „Tėve mūsų“.
Aptarti vieną iš dvylikos tipologijų makaronų PC pardavėjai yra sudėtinga. Nes ji „kūdinasi“ ir pati, deja, makaronų nevalgo. O kur dar yra devynios tipologijos ryžių, mažiausiai dešimt etikečių pomidorų tyrės? Pardavėjai X bendravimas su klientu Y yra vargas. Marcello bendravimas su klientu Paolo yra džiaugsmas. Pardavėja X laukia nesulaukia, kol paskutinis klientas Y vakare užvers parduotuvės duris. Marcello baigia darbą pusę devynių, bet dėl visa ko lukteli iki devynių – o gal man pritrūks pastos?
Visas šis anachronistiškas 40 prekybos taškų reiškinys yra gyvybingas, konkurencingas ir gana neblogai prisitaikantis prie kintančių ekonomikos sąlygų. Jis išgyveno lirų konversiją į eurus, ir ji buvo žymiai skaudesnė negu mūsiškis atsisveikinimas su litais. Atlaikė gretimų hyperių konkurenciją ir koncentraciją. Sunkiai, bet vis tik išgyveno 2008 metų ekonominę krizę, kuri Italijoje prasidėjo vėluodama dvejus metus.
Maža to, didieji prancūzų tinklai – „okupantai“ nustebę žvalgosi į itališkąjį prekybos anachronizmą ir iš jo mokosi. Uždarinėja nuostolingus „Carrefour“ hyperius ir atidarinėja mažiukus „Express“ su dviem kasomis ir dviem kasininkėmis.
Kartais, kai mane sunervina ilga eilė duonos krautuvėje pas Loredaną, pradedu galvoti, kad šituos prekybos dinozaurus būtų ne prošal išvaikyti. Taip, – visą šitą atgyveną su 40 prekybos taškų uždengti stiklu, įrengti 1000 vietų parkingą, ir būtų tvarka. Būtų normalus „Akropolis“: vietoje 40 direktorių būtų vienas, vietoje 40 maisto vizijų – viena. Vietoje 40 klientus vardais vadinančių krautuvių – viena vardais nevadinanti.
Dar norėjau pridurti, kad Florencijos savivaldybė visai pablūdo – uždraudė mieste didesnius kaip 400 kv. metrų PC... Bet čia esu priverstas baigti savo komentarą, nes jau vakarienės metas: turiu lėkti pas vieną iš savo 40 „direktorių“ nusipirkti sūrio ir pastos. Kažkuris iš jų manęs tikrai lauks. Jeigu skubėdamas pamiršiu piniginę, direktorius Marcello primerks akį ir pasakys: „Atneši rytoj“. PC direktorius to nepasakys – iškvies policiją...
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Jeigu Marijonas nevalgytų krevečių
