Labai norint maistą galima kritikuoti mažiausiai tris kartus per dieną – visur, kur tenka valgyti: picerijoje, kibininėje, kebabinėje, mėsaininėje, vyninėje, restorane. Techniškai paprastas ir turiningas žaidimas: užsisakai patiekalą, fotografuoji jį išmaniuoju, valgai, fiksuoji įspūdžius, keli juos į feisbuką arba į tinklaraštį, arba dar kur nors. Pagiri. Sumali į miltus. Tampi įtakingas. Tave gerbia. Tavęs bijo. Ir nebereikia net į politiką brautis...
Yra du maisto kritikų tipai. Pasiskelbusieji ir tikrieji. Pasiskelbusieji daro taip, kaip čia aprašiau. O apie tikrus maisto kritikus mes kažko labai tikro nežinome. Pasiskelbusieji – tinklaraštiniai ir feisbukiniai maisto kritikai skirstomi į du pogrupius: tie, kurie susimoka, ir tie, kurie nemoka.
Susimokėti už pietus picerijoje, kebabinėje arba kuklioje užmiesčio užeigoje gali beveik visi. Todėl pasiskelbusiųjų maisto kritikų mūšio laukas dažniausiai yra nebrangios masinio sotinimosi vietos.
Pasiskelbusieji – tinklaraštiniai ir feisbukiniai maisto kritikai skirstomi į du pogrupius: tie, kurie susimoka, ir tie, kurie nemoka.
Tai susiję su tam tikrais strateginiais tikslais: recenzuoti blyninę yra žymiai naudingiau negu brangų restoraną, nes blyninės recenzija sulauks daugybės joje valgiusių atsiliepimų, „klikų“, patiktukų.
Brangiuose restorane lankosi palyginti nedidelis procentas valgytojų. Tai žmonės, kuriems laikas – pinigai, todėl į pasiskelbusio maisto kritiko recenziją jie patiktukais beveik nereaguoja. Kita vertus, brangiuose restoranuose nesilankančiam skaitytojui brangių patiekalų recenzijos nelabai įdomios, gal net nuobodžios, nes maistas ten brangus ir sudėtingas.
Brangesnius restoranus dažniau kritikuoja tie, kurie už valgį nemoka. O nemoka todėl, kad jie neblogai supranta maistą ir moka jį smagiai aprašyti. Restoranui tokio tipo maisto kritikas yra naudingas, nes blynų recenzentas gali nesuprasti ir neparašyti, kuo skiriasi 48 mėnesius brandintas parmezanas nuo 12.
Nesusimokantį, bet išmanantį restoranas pakviečia. Kritikas pavalgo ir pagarsina. Tokio tipo maisto kritika yra pozityvaus, giriamojo pobūdžio. Nes nelabai išeina kritikuoti, kai kas nors vaišina.
Kokybine prasme pasiskelbusieji maisto kritikai skirstomi į labiau rašytojus ir labiau kulinarus. Labiau rašytojai teigia, kad rašo apie maistą, bet iš tikrųjų rašo apie save. Rašo, beje, įtaigiai ir smagiai. Skaitai ir miršti iš juoko. Skaitai ir sprogsti iš pasipiktinimo. Taip būna, nes kritikas – rašytojas įdeda į kritiką labai daug savęs. Maistui, žinoma, lieka mažiau vietos ir įkarščio. Maisto kritikas – kulinaras rašo apie maistą, gamybą, ingredientus. Kartais rašo virėjai – profesionalai, kartais – virėjai – mėgėjai. Jie rašo teisingai, bet ne visada įdomiai, o būna, kad ir su gramatikos klaidomis.
Maisto kritikos vartotojui gali kilti logiškų klausimų. Kas yra geriau – susimokantis ar susitariantis kritikas? Kritikas – „cool“ tipo frazių žonglierius ar tas, kuris tiksliai žino, ką veikti su demi – glace?
Pasitaiko, kad susimokantys kritikai būna: a) žavūs, b) pikti. Soc. tinklų auditorijos akivaizdoje apmokėta sąskaita tampa priemone apžavėti tinklų bičiuliją arba pagąsdinti restoraną.
Žavūs kritikai yra pavojingi skaitytojui, o pikti kritikai – restoranui. Pirmieji negali apsieiti be apibūdinimų „skanus maistas“, „fantastiškas maistas“, „supermaistas“. Terminas „tekstūra“ jiems yra aukščiausia profesionalumo išraiška ir jie mielai ja naudojasi. Žavūs kritikai turi pinigų, bet žinių apie maistą kartais pritrūksta. Todėl pasitaiko, kad (dešimties dienų) buivolių pieno mocarela jiems sukelia orgazmą. Nors tokia mocarela labiausiai tiktų picą gardinti.
Antrieji – pikti kritikai remiasi jėgos principu „susimokėjau – ką noriu tą ir rašau“. Savo recenzijose jie išlieja susikaupusį adrenaliną ir vieną kartą per mėnesį ką nors be gailesčio sutriuškina, mažiausiai du kartus – gerokai pataršo. Recenzijos skaitytojas šiuo atveju gauna daug įvairių emocijų. Restoranas – kontrolinį šūvį įvaizdžio smegeninėn. Nors ką gali žinoti – gal ir visai neteisingai. Viskas priklausys nuo to, kiek FB patiktukų surenka susimokantis, bet piktas maisto kritikas.
Panaši situacija yra su kritikais – labiau rašytojais. Jų leksikos lobynas ir stiliaus arsenalas taip apsvaigina skaitytoją, kad jam iš esmės jau neberūpi, ką jis skaito. O skaito jis restorano patiekalų recenziją. Restorano virtuvės darbas, patiekalų gamyba ir kokybė šiuo atveju bus tik fonas literatūriniam talentui atskleisti.
Maisto rašytojai labiau mėgsta išskirtinio interjero restoranus, nes kritiškas interjero aptarimas paprastai užima kone pusę visos recenzijos. Nemažai vietos taip pat skiriama refleksijoms, atminties ekskursams, šeimyninėms ar likimo padiktuotoms aplinkybėms, kurių dėka kritikui tenka aptarti vieną ar kitą restoraną. Talentingų rašytojų tekstai itin smagiai skaitosi pirmadienio rytą, kai penktadienis atrodo itin tolima laiko perspektyva. Bet praktinė šių tekstų nauda norintiems suvokti vieną paprastą dalyką – verta ten eiti pietauti ar ne – menka.
Geri kulinarai – nuobodūs rašytojai kitąsyk net nepretenduoja į Nobelio literatūros premiją. Jų recenzijos nepelno nė šimtinės FB širdelių. Užtat jie sugeba pateikti patiekalo technologinę kortelę, mato elementarias mise en place klaidas, susigaudo kokia turėtų būti crème brûlée konsistencija.
Ar kam nors tai įdomu? Kas ten žino. Labiausiai įdomu, matyt, – recenzuojamam restoranui, nes šiuo atveju kritika yra kritika. Dauguma skaitytojų dėl įvairių pateisinamų priežasčių neturi laiko ir noro gilintis į šiuos atseit virėjų amato reikalus. Ir nesigilina. Be to, maisto recenzijų skaitytojai yra labiau paveikiami charizmatiškų kritikų – rašytojų, o ne kulinarų.
Apskritai, reikia pripažinti, kad šio tipo maisto kritikų nėra daug. Nes virėjai dirba virtuvėse, o ne prie kompiuterio. Taip iš tikrųjų ir turėtų būti. Tokių personažų kaip prancūzų kilmės amerikietis Anthony Bourdainas, kuriam vieni niekai sukurti tobulą Provanso sriubą bouillabaisse, tobulai išdėti į šuns dienas konkurento valgiaraštį arba parašyti tobulą virtuvinį romaną panašų į „Kitchen Confidential“ – vos vienas kitas.
Tokių tobulų personažų gal tik jis vienas ir yra, neskaitant, žinoma, poros XIX amžiaus prancūzų. Todėl mes valgysime ir kritikuosime. Ir niekas mums neuždraus žaisti maisto kritikų žaidimo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Anti – „Akropolis“ ir 40 jo direktorių
