Į Lietuvą atvykęs keliautojas gali maždaug pusdienį grožėtis Vilniaus baroku arba Kauno art deco. Arba pajūrio fachverko architektūros reiškiniais. O paskui, šiek tiek pasotinęs akis, norės atsigerti ir užvalgyti. Čia lauks kitokio pobūdžio atradimai. Mes kažkodėl įsivaizduojame, kad tai būtent tas atvejis ir tas momentas, kai atvykėlis pradės ieškoti geriausio šalyje restorano ir įžymiausio valstybėje virtuvės šefo. Ir kad tos paieškos vyks išblizgintuose Vilniaus, Kauno arba Klaipėdos senamiesčiuose.
Žinoma, yra elito gastroturistų, kurie ieško paties brangiausio ir paties garsiausio. Vienas kitas toks atvyksta į Paryžių, į San Sebastianą, į Milaną. Bet jų nedaug. Labai nedaug. Galų gale, mes ir patys to nebedarome. Skrisdamas iš Romos į Vilnių klausiausi, ką šneka mūsų gastronomijos turistai. Šneka jie protingai: „Pasiėmėme mašiną, per savaitgalį aplėkėme miestelius aplink Romą – Ananjį, Orvietą, Čivitavekiją, Červeterį. Ragavome tikrą „carbonarą“, pakelės užeigose valgėme puikius ėrienos šonkauliukus užsigerdami tuo raudonuoju Umbrijos, kaip jis ten vadinasi... „montefalco“. Į Romą net nevažiavome... Ten viskas – turistams“.
Šaunuoliai! Aš irgi tą patį Lietuvoje bandžiau daryti. Dešimt dienų važinėjau skersai ir išilgai, valgiau, gėriau įvairiuose restoranuose. Ieškojau bendrojo įspūdžio ir kainų vidurkio. Vietoje jo radau reiškinį, kurį pavadinčiau taip: nenuilstamas naujų gastronominių marazmų kūrimas. Būtinai kažkas tokio, ko nebuvo, kas nustebintų, ko visiškai nereikia ir ko rytoj jau nebebus.
Moderniame greito maisto restorane prašau kavos. Na, – paprastos espreso kavos. „Espreso kava niekur nepabėgs, yra įdomesnių dalykų“ – paslaugiai ir šiek tiek pamokomai aiškina vaikinas anapus prekystalio. „Štai mūsų naujiena: obuolinė latė!“
Pamaniau, – juokauja vaikinas. Todėl į juoką – juoku: „Obuolinės latės, žinokite, nemėgstu, prašyčiau ananasinės“. Stebuklingų receptūrų pardavėjas nesuglumsta. Kostelėjęs rimtai atsako: „Atsiprašau, bet ananasinės neturime“.
Kol kas yra tik obuolinė latė. Kriaušinių, slyvinių, serbentinių, agrastinių ir šiaip multivitamininių lačių kol kas nėra. Jos dar nesukurtos. Bet procesas yra. Kūrybinis polėkis yra. Naujovių troškimas – nesustabdomas. Todėl, kai vienas manęs nekenčiantis kavos skrudintojas iškilmingai pareiškia, kad Lietuva kavos reikaluose jau pralenkė Italiją, tai aš šiam skrudintojui atsakau: „Jūs teisus, ponas skrudintojau. Išsiveržėme į lyderius!“
Teisingai pagamintas cepelinas Lietuvoje turėtų tapti garbės reikalu, panašiai, kaip „carbonara“ makaronai Italijoje.
Išmėginęs radikalaus kulinarinio avangardo ieškai saugaus tradicijų prieglobsčio. Taip, matyt, savaime gaunasi. Važiuodamas greitkeliu Šiaurės Lietuvoje ieškau to prieglobsčio ir jį randu. Pakelės užeiga. Smagus, šiluma dvelkiantis pavadinimas. Daugybė automobilių parkinge. Gal nebėra vietos? Štai – vienas stalas laisvas. Smagi, kone idiliška „trattoria“ atmosfera. Visi, beveik visi valgo tą patį patiekalą – milžiniško dydžio cepeliną. Vieną arba du.
Stalo kaimynų – elegantiškai vilkinčių miestiečių teiraujuosi ar geras. Sako, kad neblogas. Tik labai didelis.
Cepelinas yra panašaus kalibro patiekalas kaip ir Romos kalvose avis ganančių piemenų firminis valgis – „spaghetti alla carbonara“. Mužikiškai paprastas, karštas, riebus, sotus patiekalas, kurį dievina Holivudas. Jo liaudiškam žavesiui nepajėgė atsispirti netgi garsiausias Romos šefas – tris „Michelin“ žvaigždes pelnęs vokietis Heinz Beck, sukūręs savąją piemenų valgio versiją. Žodžiu, „carbonara“, kaip ir mūsiškis cepelinas yra toks specifinis „cucina povera“ (it. – liaudiška virtuvė) valgis, kurį geriau valgyti namuose, bet galima ir restorane, svarbu, kad būtų teisingai pagamintas. Nes jeigu nebus teisingai pagamintas, tada taps kančia.
Tas cepelinas šiltoje, linksmai klegančioje pakelės užeigoje buvo kančios absoliutas. Beprotiško dydžio – taip. Bet toks, na, – sugriuvęs, sudribęs, košės konsistencijos, pajudini šakute – suyra galutinai, burnoje veliasi, kremzlės burnoje stringa. Nesakysiu ir netikslinsiu, kur tas kulinarijos invalidas buvo patiektas. Neturi reikšmės. Nesvarbu. Žymiai svarbiau kas kita. Štai keletas klausimų:
-
Ar aplinkiniai valgytojai nesuprato, kad tai anaiptol ne tas nuolankiai mielas namų virtuvės šedevras, kurį ruošia močiutės, mamos, žmonos?
-
Kodėl jis toks kvailai didelis? Ar todėl, kad mažesni nelabai vertinami? Ar dėl kitų priežasčių?
-
Kodėl jis toks provokuojančiai pigus – du eurai ir kažkiek centų? Jeigu kainuotų, pavyzdžiui, tris su puse arba keturis eurus – jo niekas nebevalgytų?
-
Kodėl šis tradicinis patiekalas taip pažemintas ir suniekintas – tiek savo kaina, tiek požiūriu į kokybę?
-
Ką apie tai galvoja valgytojai, prabangiais automobiliais atvykę pietauti pagal schemą „labai pigiai ir labai daug“?
Su cepelinais atėjo laikas kažką daryti. Apsispręsti. Arba paskelbti sovietiniu kolūkiniu praeities reliktu ir viešai pasmerkti gaminančius ir valgančius, panašiai, kaip smerkiama „šlapiankė“, „tarybinės dešrelės“ etc. Arba pagaliau įsileisti į tradicinę lietuvišką virtuvę. Pagarbiai įsileisti.
Cepelinų gamybos žinovai turėtų susirinkti ir drauge su istorikais aptarti, kas tai per patiekalas, koks jis gali būti ir koks negali. Iš ko turi būti pagamintas, iš ko negali būti gamintas. Galiausiai – įkurti tradicinio lietuviško cepelino restoranų asociaciją, kuri įsipareigotų gaminti iš konkrečios veislės konkrečių ūkininkų bulvių, grietinės, lašinių, mėsos. Uždraustų šaldytus, šildytus mikrobangose, pigesnius nei 5 eurai ir panašiai.
Teisingai pagamintas cepelinas Lietuvoje turėtų tapti garbės reikalu, panašiai, kaip „carbonara“ makaronai Italijoje. Arba teisingai – arba niekaip. Arba – arba. Kaip „Žalgiris“ Eurolygoje. Kaip Dakaro ralis.
Todėl man keista, kad šalies prezidentė viešina simpatijas kebabinei. Žinoma, ji turi teisę valgyti ką nori. Netgi rusiškus pelmenius, jeigu skanu. Bet aš sunkiai įsivaizduoju, pavyzdžiui, Emmanuelį Macroną, kuris fotografuotųsi kebabinėje. Arba Italijos prezidentą Sergio Mattarellą. Arba Ispanijos karalių Felipę. Galbūt aš klystu. Nežinau. Bet manau, kad maistas yra politika. Cepelinai irgi yra politika. Nesvarbu, kad nelabai sveikatai palankūs. „Carbonara“ spagečiai irgi nelabai palankūs. Bet vietiniai už juos mūru stovi. Pagal Antikos formulę SPQR – Senatas ir Romos tauta.
Pabaigai – apie kavą oro Vilniaus uoste. Nusibodusi tema, – sutinku. Na, bet kai už espreso puodelį susimoki daugiau nei už rankomis, ne mašina gamintą kone pusės kilogramo cepeliną, belieka skėstelėti rankomis. Šįsyk nepavyko užčiuopti vidutinio gastronominės gerovės vidurkio.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Dieviški anekdotai. Apie tai, ką mes valgėme iki 1990 metų kovo 11 dienos
