Šis Mindaugo karūnavimo šventės tekstas – būtent apie tai: ar mums to reikia? Ar verta? Ar galima?
Ar turime teisę šiam produktui – kiauliena, kiaulienos lašiniai, druska, dekstrozė, aromato ir skonio stipriklis E621, kvapiosios medžiagos, prieskoniai įvairiomis dalimis (česnakai, anyžiai), prieskonių ekstraktai, kiaulienos baltymai, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga E452, gliukozės sirupas, rozmarinų ekstraktas, dažiklis E120, konservantas E250 – suteikti prakilnų monarchinį pavadinimą „Vytinta karaliaus Mindaugo dešra“?
Nesu istorikas, tad nesiimsiu spręsti ar galėjo Mindaugas kažką panašaus krimsti. Skaitydamas istorikų veikalus ir juose verdančius ginčus apie pirmojo Lietuvos karaliaus asmenybę supratau štai ką: Mindaugo istoriškumas skendi hipotezių ūkanose. Jis tikrai buvo, tačiau nežinome, kur jis gimė, nežinome, kur palaidotas. Iki šiol nėra atrasti kokie nors su monarchu susiję daiktiškumai: neturime nei karūnos, nei ginklų, nei kažko tokio.
Užtat turime itin smarkiai detalizuotą artefaktą – „Vytintą karaliaus Mindaugo dešrą“. Ar jūsų tai nestebina? Mane visada labai stebino. Prisipažinsiu: vengiu šio maisto produkto. Nevalgau ir tiek, nors lietuviškas vytintas dešras mėgstu. Nevalgau iš pagarbos mūsų mylimam monarchui. Istorikai teigia, kad jis gal ir nebuvo labai žiaurus, bet griežtas tikrai buvo. Ir tai nėra jokia bloga reklama gamintojui: jeigu šios vytintos dešros pavadinimas būtų atsietas nuo hipotezių ūkanose skendinčios asmenybės, nuo mūsų valstybingumo simbolio, ką gi – tada galėtume diskutuoti apie skonį.
Užtat turime itin smarkiai detalizuotą artefaktą – „Vytintą karaliaus Mindaugo dešrą“. Ar jūsų tai nestebina? Mane visada labai stebino. Prisipažinsiu: vengiu šio maisto produkto.
Dabar belieka diskutuoti apie tai, kaip mes nuo 1990 – ųjų iki šiandien išmokome žaisti istoriškumais ir teritorijų pavadinimais. Teritorijų pavadinimai ant maisto pakuočių yra gėris. Visur: Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje. Sakai „Pilzeno alus“, ir konkrečios geografijos idėjos savaime išnyra. Sakai „Iberico kumpis“ ir vėlgi – viskas daugiau ar mažiau aišku.
Sakai „Labanoro dešra“, sakai „Kuršių nerijos dešra “, sakai „Dainavos dešra“, ir prisiminimų, peizažų, archaiškumo gilumon tempiantis skausmingas aiškumas lyg ir turėtų sugriebti. Ar sugriebia? Ragaukite ir ieškokite aiškumo. Teiraukitės pas maisto pramonės produktų pavadinimų poetus ir architektus. Dar geriau – eikite ten, į Labanoro girios tankmę ir ten ieškokite atsakymų į skausmingus klausimus. Nes pavadinimų architektūros specialistai teigia: „Dešrų pavadinimai atspindi jų skonius – Labanoro, Vikingų, Rumšiškių, Trakų, Kernavės – tarsi grįžimas į kaimą, gamtą, natūralumą“. Nuostabu.
Įdomiausios maisto pavadinimų nuorodos, kurias radau tyrinėdamas vitrinas yra šios: Joniškio, Burbiškių, Linkuvos, Šeduvos. Skaitau jas ir analizuoju sukeliamus pojūčius. Šie pavadinimai įelektrina. Noriu važiuoti link Linkuvos, link Šeduvos. Noriu atrasti šių nuostabiai skambančių toponimų aromatą ir skonį. Bet tikrą – be papildomų sacharozės komponentų, dažiklių, „pijarinių“ skonio stipriklių. Gal pavyks?
Gal... Gal pavyks šio to užvalgius tapti valdovu. Nes XXI amžiaus maisto rinkodaros poetai yra puikūs profesionalai, – jeigu nežinojote... „Turbūt ne vienas norėtume pasijusti kaip mūsų šalies istoriniai didvyriai ir valdovai. Didelės menės, stalai nukrauti įvairiausiomis vaišėmis, muzika, puotos iki ryto…“ Štai taip gimsta valdovų mėsos linija. Aš vis tik patarčiau atsargiai tapatintis su valdovais, nes tų žmonių likimai – iš istorijos žinome – pakankamai sudėtingi ir netgi tragiški. Didžiulė atsakomybė, karai, išdavystės, vestuvės ne iš meilės ir t.t.
Kur mus nuves maisto rinkodaros poetai? Mes to nežinome. Jeigu dešrų sektoriuje pabostų bajorų, valdovų, krivių tema, karališkąjį – herojiškąjį naratyvą būtų galima vystyti kiek kitaip: romantiškai. Pavyzdžiui, tokia idėja: perkate skilandį ir randate Mačernį: „Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido / Ir iš akių blizgėjimo aštraus...“
Gastronomijos istorijoje yra atvejų, kai vienas ar kitas patiekalas ar produktas persikūnija į istorinį, realiai egzistavusį personažą. Tarkime, karalienės Margheritos di Savoia vardu pavadinta pica. Arba jautiena pagal grafą Stroganovą. Arba tortas Napoleonas (nors dėl šio saldumyno iki šiol ginčijasi prancūzai, rusai ir neapoliečiai). Arba generolo Arthuro Wellesley garbei sukurtas Wellingtono kepsnys. Bet, pavyzdžiui, Cezario salotos yra istorinis – geografinis – kultūrinis – gastronominis nesusipratimas. O tapytojo Vittore Carpaccio vardu pakrikštyta mėsytė – kompromisas su išlygomis.
Vis tik pasaulis su karaliais, imperatoriais, prezidentais elgiasi atsargiai. Pasaulis atsargiai teikia garsius vardus vištienai, jautienai, kiaulienai, miltiniams. Kažin ar bus sukurtas Kaligulos troškinys, Nerono steikas, De Gaulle sūris, Mussolinio kumpis, Eisenhowerio dešrelės ir t.t.
Pasaulis atsargiai teikia garsius vardus vištienai, jautienai, kiaulienai, miltiniams. Kažin ar bus sukurtas Kaligulos troškinys, Nerono steikas, De Gaulle sūris, Mussolinio kumpis, Eisenhowerio dešrelės ir t.t.
Mūsiškiai maisto rinkodaros poetai yra ne tik kūrybiški. Jie – drąsūs. Drąsiai persikvalifikuoja iš poetų į istorikus. Paderina, paieško, pacituoja. Skaitai, valgai ir jauti istorijos dvelksmą. Tarkime, toks skanėstas: „Viščiukų blauzdelės su petražolėmis ir česnakais sausame marinate“. Iš pradžių viskas tikra, nes dvelkia šios dienos aromatais: „Viščiukų blauzdelių marinatui panaudojome petražolių ir česnakų derinį. Iškepę blauzdelės švelnios, sultingos“.
O paskui... Paskui daromas istorinis šuolis. Nereikia išsigąsti, nes įjungiama laiko mašina: „Petražolių prieskoninės bei gydomosios savybės žinotos jau gilioje senovėje. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę petražolės atkeliavo per vienuolynų ir dvarų prieskonių darželius, kartu su itališkos virtuvės plitimu. XVI amžiuje Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos Karalius Žygimantas Senasis vedė Boną Sforcą – iš Italijos kilusią Milano kunigaikštytę“. Argi tai ne fantastika?
Šią rinkodarinę operaciją paprašiau pakomentuoti gastronomijos istoriką Rimvydą Laužiką. Juolab, kad jis prie šio patiekalo yra pacituotas. Štai ką atsakė profesorius: „Tekstas, iš esmės, – tvarkingas, tačiau jis yra atskirtas nuo produkto. Kitaip tariant, produkto pavadinimą ir technologiją (receptūrą) kūrė dabartiniai marketingistai ir technologai, ir jis neturi nieko bendro su istorija. Aprašymas yra skirtas vienam ingredientui ir jį su produktu sieja tik tas vienas ingredientas. Tokiu būdu bet kurį patiekalą galima susieti su istorija. Pavyzdžiui, galima ant burgerių pakuotės talpinti tekstą apie jautieną istorinėje virtuvėje. Tekstas bus teisingas, bet dėl to burgeris netampa istoriniu Lietuvos patiekalu“.
Žodžiu, karaliaus Mindaugo dešros paragavome, ir nieko neatsitiko. O kaip su karalienės Bonos mišraine? Ragausite?