Bet šįsyk – ne apie lietuviškų sūrių aromatą, tekstūrą, skonį arba derinimą su vynu, alumi ir – kodėlgi ne su kava. O apie juos – sūrių autorius. Taip, – sūrių gamintojai yra autoriai. Tokie patys autoriai, kaip ir romanų, drobių, vienetinių suknelių, simfonijų kūrėjai. Galbūt todėl pramoninės produkcijos vartotojui, įpratusiam prie pigiai perkamų, smagiai plėšomų sūrio lazdelių toks renginio pavadinimas – „Druskininkų sūrių festivalis“ gali skambėti pretenzingai. Tarsi kalba eitų apie teatrų festivalį. O juk čia ant scenos – ne dramos ir ne tragedijos, o įvairiai kvepiantys, kartais šiek tiek neįprastai, kartais – seniai pirtį mačiusių kūnų kvapo kūriniai iš pieno.
Druskininkų sūrių festivalis yra vieta, kurioje sūrių valgytojai turi gerą progą perprasti dvi sūrių pasaulio atmainas – pramoninius, prekybos centrų sūrius iš pasterizuoto pieno ir sūrininkų – autorių, iš šviežio pieno. Pirmieji gimsta fabrike. Antrieji – iš sūrininko rankų, ten, kur ganosi jų gyvuliai. Kalbėdamas su jais prisimenu pasaulinio „SlowFood“ judėjimo lyderio Carlo Petrinį frazę: „Gero sūrio nebus ten, kur nėra kantraus piemens“. Festivalio krikštatėvis Audrius Jokubauskas iš Kabeliųturi 7 karves – Džersių ir Lietuvos žalmargių mišrūnes. Jis – vienas labiausiai patyrusių Lietuvos sūrininkų.
Audrius – ne šiaip gerų sūrių autorius, sūrinės „Varinis puodas“ savininkas. Jam rūpi ne tik pagaminti ir parduoti, bet ir sutelkti Lietuvos sūrininkus bent kartą per metus. Audriui pasisekė: sutiko tokį restorano savininką, kuris į sūrius žiūri kitaip nei 95 proc. Lietuvos restoranų savininkų, valgiaraščiuose rašančių „sūrių rinkinys“ tarsi tai būtų malkų arba sąvaržėlių rinkinys.
Kartą prezidentas Valdas Adamkus Lietuvą pavadino sūrių valstybe. Manau, jis klydo.
„Festivalio idėja kilo Remigijui Žižiui iš Druskininkų po to, kai pradėjome šalia jo restoranėlio„Velvetti“ organizuoti sūrininkų turgelį. Jis turgelio idėją išplėtojo iki festivalio. Mūsų motyvacija keleriopa: kelti sūrininkų lygį, suteikti galimybę jiems pabendrauti tarpusavyje. Įtvirtinti sūrininkų įvaizdį, ūkininko profesijos prestižą“.
Tokiose sūrių supervalstybėse kaip Prancūzija arba Italija sūrininkų prestižas matuojamas dinastijomis, o dinastijos – šimtmečiais. Kartą prezidentas Valdas Adamkus Lietuvą pavadino sūrių valstybe. Manau, jis klydo. Arba norėjo pasakyti, kad esame sūrių iš pasterizuoto pieno pramonės valstybė. Sūrių biznio, o ne sūrių meilės šalis. Taip, Lietuvoje yra dvi šimtinės sūrininkų, kurie daro puikius sūrius su meile ir fanatišku atsidavimu produktui, bet tai labai trapus gamintojų sluoksnis. Jo plotis – pirmoji entuziastų karta. Ji susideda iš žmonių, kurie dar visai neseniai dirbo kitus darbus, sėdėjo biuruose prie kompiuterių, o paskui kažkas pasisuko. Trakšt... Ir tapo sūrininkais. Piemenukais, kaip sako Carlo Petrini.
Birutė Prakapavičienė iš Molėtų rajono su vyru Giedriumi anksčiau irgi dirbo kitus darbus. Dabar jie – vieni geriausių Lietuvos sūrininkų. Turi 220 avių, 130 ožkų, jų gyvuliai ganosi 400 hektarų ploto ganyklose. Druskininkuose Birutė atsiėmė „Grand Prix“ už avies pieno „Ūtą“ – geriausią festivalio sūrį.
Kilogramas šio sūrio kainuoja 20 eurų. Pats girdėjau praeidamas, kaip žmonės patyliukais šnibždėjosi: „Oho, kaip brangu!“ Buvo ir tokių, kurie pikčiau išsireiškė. Esą prekybos centre kilogramas karvės pieno sūrio kainuoja tris kartus pigiau.
„Žmonės stebisi, nes nelabai supranta, koks sudėtingas yra mūsų – ūkininkų gamintų sūrių ciklas“, – atsidūsta Birutė. Žemė ir ganykla. Pašarai. Gyvuliai. Šviežias pienas. Gamybos technika. „Sūrio kokybė priklauso nuo pieno“, – aiškina sūrininkė. O pieno kokybė – tai gyvulio sveikata, pašarų ir ganyklų kokybė. Ratas užsidaro. Žinoma, kad ir koks geras bus pienas, – tai dar ne sūris. Jį reikia padaryti. Greitai ir be klaidų. O paskui dar reikia parduoti. Surasti žmonių, kurie supranta ir vertina sūrio iš šviežio pieno aromatą ir skonį. Esame sūrių valstybė? Kažin ar esame. Birutė ir Giedrius Prakapavičiai savo sūrių grynuolius parduoda turguje, nes specializuotos lietuviškų sūrių parduotuvės sūrių šalyje nėra. Tiesa, yra du restoranai – „Sweet Root“ ir „Telegrafas“. Jie nesigėdija lietuviškų sūrių iš šviežio pieno ir netgi ūkių pavadinimus parašo. Visur kitur – „sūrių rinkiniai“. Kaip malkų arba sąvaržėlių rinkiniai.
Sūrininkė Laima Stankeviča iš Varėnos rajono patvirtina, kad jos pavardė rašoma būtent taip, nes vyras – latvis. Jie turi sūrių ūkį „Laimingi sūriai“. Klausiu kodėl tie sūriai turėtų būti laimingi. „Todėl, kad laimingi tie, kurie juos daro“, – atšauna moteris. Neatlyžtu: „O kodėl turėtų būti laimingi tie, kurie juos daro? „Todėl, kad mes su vyru turime dvi pasirinkimo galimybes. Pirmoji: keltis pusę penkių. Antroji: penktą ryto“. Juokiasi.
Norėjome gyventi geriau. O geriau, vadinas, lėčiau.
Laimingus sūrius daranti Laima prieš keletą metų gyveno mieste ir vadovavo kosmetikos parduotuvei. Vyras – diplomuotas statybininkas. Paskui kažkas pasisuko – trakšt, ir abu tapo sūrininkais. Kasdien, 365 dienas per metus keliasi penktą ryto. „Norėjome gyventi geriau. O geriau, vadinas, lėčiau“, – aiškina Laima. Štai jums ir lietuviška lėto maisto filosofija. Gyva ir nesumeluota.
Tiesa, laimingiems sūrininkams rūpesčių netrūksta. Vasarą jie dairosi į dangų ir meldžia lietaus. Šįmet visi keikia lietingą vasarą, užtat sūrininkai atsidžiaugti negali: smėlingoje Dzūkijoje yra daug vešlios, sultingos žolės. O tai reiškia, kad bus gero riebaus pieno. Ir išraiškingo aromato, ryškaus skonio sūrių. Jie, žinoma, nekainuos tiek, kiek prekybos centre akcijos metu.
Kainuos tiek, kiek turi kainuoti šviežio pieno ir žmogaus rankų kūrinys. Tiems, kurie to nesupranta, Laima siūlo išeitį: „Tegu atvažiuoja pas mus daryti sūrių. Duosime šieno griebti, kelsimės penktą ryto, eisime gyvulių melžti, ganyti. Tada išsyk paaiškės, kokia yra tikroji tikro sūrio kaina“.
Beje, Laima į Druskininkus atvažiavo viena, be vyro. Kažkas juk turi pasilikti ūkyje. Karvei nepasakysi: „Išvažiavau į sūrių festivalį“. Galbūt todėl Druskininkuose man susidarė keistas įspūdis, jog lietuviški sūriai – moterų karalystė. Gaila, kad sūrių festivalis trunka vos vieną dieną. Nes smalsuolių ir sūrių gurmė į Druskininkus atvažiavo nemažai.
Baigdamas šį pasakojimą apie sūrininkų gyvenimą ir įvairiai kvepiančių sūrių festivalį priminsiu vieno labai vyriško vyro – generolo Charles de Gaulle aimaną: „Kaip man valdyti valstybę, kurioje yra 258 sūrių rūšys?“ Ką gi, mūsų generolai šia prasme kol kas gali būti ramūs. Klausiu festivalio krikštatėvio: „Audriau, ar tikrai esame sūrių valstybė?“ Sūrininkas atsako: „Taip. Tik mūsų sūrininkams reikia dar gerokai pasitempti. Kad ir kitos šalys taip galvotų“. Sutinku.
