Istorija apie dovanotą sriubą galiausiai atsidūrė didžiausio portalo projektų skiltyje. Todėl ir diskusijos pakrypo konkrečia linkme: tai buvo reklama ar nebuvo. Lengva patikrinti: nusiųskite į tą Kauno restoraną tvarkingai aprengtą močiutę su eurais delne ir atsisėskite prie gretimo staliuko išgerti kapučiną su įjungta telefono kamera. Stebėkite, kas įvyks.
Bet apie ką mes čia šnekame: reklama – ne reklama. Projektas – ne projektas. Jeigu ir reklama, tai visiškai teisinga. Socialiai orientuojanti geriems darbams. Tokių projektų iki šiol Lietuvos restoranų versle nebuvo. Dėl paprastos priežasties, kurią tiesmukiškai, bet realistiškai įvertino vienas FB komentatorius (matyt, restoranų verslo žmogus): „Pamaitink vieną, ateis dešimt.“
Restoranas neturėtų tapti „Caritas“ valgykla. Lygiai taip pat restoranas neturėtų tapti ir pinigų spaudykla. Kažkas per vidurį.
O paskui? Pamaitink dešimt, ateis šimtas. Pamaitink šimtą... Ir restoranas taps „Caritas“ valgykla. Tai yra gerai ar blogai?
Restoranas neturėtų tapti „Caritas“ valgykla. Lygiai taip pat restoranas neturėtų tapti ir pinigų spaudykla. Kažkas per vidurį. Kažkas labai miela ir žmogiška. Tai, ko pas mus galbūt dar nėra.
Paaiškinsiu. Čia, Romoje, kasdien matau barus, picerijas, restoranus, gebančius išlaviruoti tarp širdies ir pelno. Tarp „Caritas“ valgyklos ir pinigų spaudyklos.
Matau, kaip barista įpila pieno stiklinę nėščiai čigonei.
Matau, kaip vakare likusius suvožtinius jis atiduoda vietiniam „barbone“ – barzdotam elgetai.
Matau, kaip picerijos savininkas įpila pigaus vyno stiklinę vietiniam pijokėliui, ir jis nuolankiai padėkoja.
Matau, kaip kapučiną pusę valandos maišančiai sinjorai, kuri nelabai orientuojasi aplinkoje, pakeičia kitu – karštu kapučinu, nors ji to neprašo.
Girdžiu, kaip išklausęs mano pareiškimą, kad šįsyk, hm, negaliu susimokėti už kavą ir „cornetto“, nes pamiršau namuose piniginę (taip pasitaiko, o ką...) barista padrąsinančiai nusijuokia: „Nusiramink, – vaišinu.“
Nesakau, kad tai atsitinka kas valandą. Bet atsitinka, ir šie nedideli, nebrangūs pieno – kavos – vyno solidarumo atvejai nesukelia isteriškų svarstymų: čia kas – paslėpta reklama?
O taip – restoranas, baras, vyninė – tai tokios specifinės, pajamų punktyrais nužymėtos teritorijos, į kurias įžengti gali ne visi. Socialinė atskirtis labai greitai virsta restoranų atskirtimi, jeigu pats restoranas to siekia. Jeigu restoranas ir jo įvaizdis kuriami kaip pasaulis pasaulyje. Be vaikų, be neįgaliųjų, be aplinkoje nesusigaudančių senjorų. Kaip uždara erdvė, turinti labai mažai bendrumų su tuo, kas dedasi 20 metrų atstumu nuo restorano durų.
Vis stiprėjantis prestižinių restoranų bumas Lietuvoje veda prie ko? Prie charizmatiškų šefų. Charizmatiški šefai kuria vis įmantresnius patiekalus. Vis įmantresni patiekalai generuoja tam tikras kainas. Tam tikros kainos tinka išskirtiniams (finansinio pajėgumo prasme) klientams prie veido. Išskirtiniai klientai prisideda prie socialinės restoranų atskirties. Pastaroji sureikšminama kaip neatsiejamas top restorano atributas pakeliui į „Michelin“ žvaigždes.
Ir staiga atsitinka keistas dalykas: FB užlieja vaizdelis apie restorano padavėjos dovanotą sriubą. Restoranų lankytojai susigraudina. Užgimsta stebuklas. Lietuva atrado naują – žmonių restorano žmonėms tipologiją.
Bet graudintis neverta. Stebėtis taip pat neverta. Žvaigždėtų restoranų, įmantrių patiekalų, charizmatiškų virtuvės šefų pasaulis jau seniai fermentuojasi naujos kokybės link. Papuvusių pomidorų, sužiedėjusios duonos, sulūžinėjusių spagečių, žolės aromatą šiek tiek praradusio alyvuogių aliejaus link. Artyn prie maisto likučių, artyn prie praradusių galimybę vakarieniauti restorane valgytojų.
„Virtuvės šefai yra šiek tiek daugiau nei jų receptų ir technikos suma“. Taip pasakė geriausio 2016 metais pasaulio restorano „L’Osteria Francescana“ šefas ir savininkas Massimo Bottura (šįmet geriausių pasaulio penkiasdešimtuke jis yra antras). Kai jis pranešė, jog Milane gamins benamiams iš EXPO parodos maisto likučių, kolegos pamanė, kad trys „Michelin“ žvaigždės perkaitino Modenos šefui galvą.
Bet jis gamino. Iš atliekų. Benamiams ir emigrantams. „Caritas“ valgykloje. Kai kas sakė, kad tai reklaminė akcija asmeniniam įvaizdžiui pakelti. M.Bottura tik juokėsi ir kūrė tolesnius planus. Teisingai darė, kad juokėsi: jeigu turi tris „Michelin“ žvaigždes ir geriausių pasaulio penkiasdešimtuko pirmąją poziciją, tau reklamos jau nebereikia. Padėti maitinti benamius iš atliekų atvažiavo katalonas Ferranas Adria, prancūzas Alainas Ducasse. Jiems irgi reklamos nebereikia.
Paskui M.Bottura išvyko į Rio de Žaneirą. Vasaros olimpiados metu pakartojo Milano eksperimentą: iš to, kas likdavo nuo sportininkų maitinimo, gamino karštus ir šaltus patiekalus Rio benamiams. „New York Times“ paklausė vieno jų, kaip patiko geriausio pasaulyje šefo maistas: „Maistas? Aš gavau ne tik maistą. Gavau porciją pagarbos ir malonaus elgesio.“
Kita stotelė – Londonas. Šią vasarą garsiausi pasaulio šefai iš maisto likučių benamiams gamins už simbolinę 50 pensų kainą.
Kas verčia restoranų pasaulio garsenybes šitaip keistai elgtis? „Aš noriu sugrąžinti žmonėms nors dalį mano sėkmės. Noriu įrodyti, kad būti virtuvės šefu, vadinasi, juodai dirbti. Ir dar noriu įrodyti, kad mes – restoranų šefai nesame egocentriški personažai.“
Restoranas – tai ne vien tik pasaulis pasaulyje. Ne vien tik įmantrių patiekalų spektaklis uždaroje teritorijoje. Vakarienė restorane – tai trumpas, bet jaukus ir orus malonumo momentas. Labiausiai jo trūksta tiems, kuriems fortūna atsuko nugarą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Maisto demokratai ir maisto konservatoriai
